Padėtis dar sudėtingesnė, jei atsižvelgsime į tai, kad kainų šokas pirmiausia kerta per žemiausias pajamas turinčių žmonių kišenes. Lietuvoje, kaip žinia, pajamų ir turto nelygybė viena didžiausių tarp visų ES valstybių narių.
Stanfordo universiteto vizituojantis profesorius Éloi Laurent, atkreipdamas dėmesį į tai, kad šiuo atveju pirmiausia reikia kalbėti apie energijos ir maisto kainų šuolį, pasiūlo išvestinį rodiklį – socialinio-ekologinio vargo indeksą. Jį apskaičiuoja įvertindamas energijos skurdo ir maisto nesaugumo statistinius duomenis.
Jo pateiktoje Europos šalių rikiuotėje Lietuva atsiduria šalia Bulgarijos ir Graikijos – kaip labiausiai pažeidžiama konkrečiai energijos ir maisto kainų šoko, žr. paveikslėlį.
Socialinio-ekologinio vargo indeksas, nuošimtis nuo populiacijos
Éloi Laurent skaičiavimai. FAO maisto nesaugumo (2018) ir Eurostat energijos skurdo (2020) duomenys.
Taigi, turime sprogstamąjį mišinį. Viena vertus, kainos muša Europos rekordus. Kita vertus, esame išskirtinai jautrūs būtent tokiam kainų augimui. Galbūt per drąsu būtų vadinti susiklosčiusią padėtį revoliucine, bet kad ekonominis šokas taps politiniu, tikimybė didelė.
Tačiau toks šokas toli gražu nebūtinai reiškia demokratijos griūtį ar kitus fatališkus dalykus. Priešingai, staigiai pašokusios kainos gali paskatinti ir apsvarstyti, ar tikrai dabartinė politinė-ekonominė sistema yra teisinga ir optimali? O gal yra būdų, kaip ją būtų galima žymiai pagerinti? Ir jei taip, ar ne pats laikas to imtis?
Tam tikrų prošvaisčių šia linkme jau matyti. Turiu omeny rimtą postūmį vykdyti vieningą ir tvarią energijos politiką visos Europos mastu. Dėl karo Ukrainoje, sankcijų Rusijai ir pavymui išaugusių iškastinio kuro kainų, atsirado daug daugiau politinės valios kuo greičiau pereiti prie žaliosios ir ilguoju laikotarpiu visiškai atsipirksiančios energijos.
Ar nebūtų galima siekti to paties ir siekiant užtikrinti orias darbo sąlygas, deramą atlygį, visuotinai prieinamas ir kokybiškas viešąsias paslaugas, lyčių lygybę ir kitas Europos gerovės modelio esmines dalis?
Kainas galima apibrėžti kaip esminį rinkos dalyvių veiksmus koordinuojantį mechanizmą. Šis mechanizmas rinkos dalyviams yra nepamainomas, nes suteikia informacijos apie jų veiksmų teisingumą ir kartu skatina neatidėliotinai taisyti klaidas. Tai yra, jei aš parduodu prekę už vieną kainą, tačiau jos niekas neperka, aš ilgai nedelsdamas ją mažinu. Ir atvirkščiai.
Tradiciškai, būtent pabrėžiant šią kainos kaip informacijos šaltinio vertę, daroma skirtis tarp ekonomikos ir politikos. Esą politikoje tokio skaidraus mechanizmo nėra, todėl ir klaidos ne iškart atpažįstamos, ir ryžto jas taisyti yra mažiau. Tačiau iš tiesų būtent kainos ir ypač jų staigūs šuoliai gali siųsti labai stiprius signalus dėl bendros valstybės politikos ir būtinybės iš esmės ją keisti.
Jei žiūrėtume atgal, matytume, kad po staigių kainų šuolių dažnai seka politinės ekonomikos transformacijos. Pavyzdžiui, vadinamoji neoliberali tvarka (po Margaret Thatcher ir Ronaldo Reagano reformų), teikianti pirmenybę laisvajai rinkai prieš valstybę, susiklostė po globalaus kainų šuolio 1970-aisiais, kada viešojoje erdvėje primetus „stagfliacijos“ terminą buvo nuvertintas iki tol vyravęs keinsistinis modelis. Kainos tuo metu šovė į aukštį pirmiausia dėl naftos tiekimo sutrikimų, tačiau politiškai tai buvo interpretuota kaip pernelyg didelės pinigų pasiūlos problema.
Istorija moko, kad mes niekada negalime būti užtikrinti dėl ateities (net ir labai artimos), o ankstesnės pamokos nebūtinai tinka aiškinant dabarties įvykius. Ir vis dėlto – jau dabar galime matyti tam tikras atsikartojančias paraleles. Pavyzdžiui, nors ši infliacija susiklostė pirmiausia dėl tiekimo grandinių sutrikimo (t. y. post-pandeminės ekonomikos problemų, taip pat Kinijos ekonomikos lėtėjimo, o galiausiai – Rusijos karo Ukrainoje), iš liberaliųjų ekonomistų stovyklos jau girdisi raginimų riboti darbuotojų atlyginimus, karpyti viešąsias investicijas ir kita.
Tad esminis klausimas yra toks: kaip mes šiuos informacinius impulsus dėl išaugusių kainų suprantame ir kokias išvadas iš to padarome? Lietuvių kilmės Nobelio premijos laureatas Robertas J. Shilleris savo 2019 m. knygoje „Narrative Economics: How Stories Go Viral and Drive Major Economic Events“ atskleidžia, kaip tam tikri susiklostantys vieši naratyvai, redukuojantys sudėtingus socialinius ir ekonominius procesus iki tam tikrų paprastesnių priežasties-pasekmės ryšių, nulemia rinkų ir žmonių elgesį. Šitie naratyvai yra didžiųjų politinių ir intelektualinių debatų rezultatas.
Šį ketvirtadienį ir penktadienį, lapkričio 3–4 d., socialdemokratai kartu su pagrindiniu ES kairiosios minties analitiniu centru – Europos pažangiųjų tyrimų fondu – bei seniausiu Vokietijos politinės minties Friedricho Eberto fondu organizuoja tarptautinę konferenciją, kurios tikslas ir yra aptarti smarkiai išbrangusio gyvenimo Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse iššūkius ir sprendimus. Šis renginys žymi ir Lietuvos socialdemokratų steigiamo analitinio centro – Solidarumo instituto – veiklos pradžią. Tai leis aktyviau reflektuoti šituos debatus būtent Lietuvoje, o per tai ir juose dalyvauti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.