Liutauras Gudžinskas. Trys priežastys, kodėl socialdemokratams ne pakeliui su konservatoriais

Esu šiek tiek pažįstamas su trimis pagrindiniais konservatorių lyderiais. Su Gabrieliumi Landsbergiu mokėmės vienoje klasėje. Su Laurynu Kasčiūnu studijavome tame pačiame kurse. Su Ingrida Šimonyte buvome kolegos dėstytojai Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Visus juos vertinu kaip garbingus ir mylinčius savo šalį. Ir visgi sąjungai su jais kaip socialdemokratas tariu aiškų NE. Priežasčių yra ne viena. Pagrindiniai motyvai trys.

Pirma, socialdemokratai griežtai nepritaria konservatorių sėjamai panikai Lietuvos visuomenėje. G. Landsbergio paskleista žinia pernai rudenį – „Lietuvai liko vos keleri metai“ – neatsitiktinė. Ištraukta bauginimo korta – jų pagrindinė rinkimų žinia. Ar tai pagrįsta ir naudinga valstybei – vargu. Paskutinę savo kaip ilgamečio NATO generalinio sekretoriaus darbo dieną Jensas Stoltenbergas, atsakydamas į žurnalisto klausimą, kiek reali Rusijos ataka prieš NATO, pabrėžė du svarbius dalykus. Pirma, Rusija yra tiek išsekinta karo Ukrainoje, kad bet koks jos tiesioginis išpuolis prieš NATO numatomoje ateityje yra sunkiai įsivaizduojamas. Ir, antra, kas dar svarbiau, NATO vadovas paragino politikus neplėtoti savidestrukcinių pareiškimų apie Rusijos atakos prieš NATO „neišvengiamumą“. Jo žodžiais, per visus 75-erius savo gyvavimo metus Šiaurės Atlanto karinis aljansas efektyviai užkardė bet kokio išpuolio prieš jį grėsmę net ir daug sudėtingesniais laikais, o dabar yra kaip niekad pasirengęs ją atremti ir toliau. Socialdemokratai palaiko šią principinę poziciją. Esame kategoriškai prieš visuomenės militarizaciją ir panikos kėlimą be atodairos, taip siekiant užmaskuoti vis labiau augančią socialinę atskirtį ir kitas šios valdžios nesėkmes.

Antra, socialdemokratai niekada nesijungs su kraštutiniais dešiniaisiais, kurie vis labiau kelia galvas konservatorių gretose. Savo simpatijų Viktorui Orbanui ir Donaldui Trumpui anksčiau neslėpęs ir AfD deputatus į Lietuvą kvietęs L. Kasčiūnas neatsitiktinai tapo vienu iš pagrindinių TS-LKD ir jos rinkimų kampanijos veidų. Tai ryškus kontrastas, palyginti su 2020 m., kuomet konservatorių lyderiai stengėsi kuo toliau nustumti ambicingąjį L. Kasčiūną nuo rampos šviesos. Dabar jų pozicija pasikeitė kardinaliai. Populiariausias konservatorių ministras Arvydas Anušauskas, savo nelaimei išdrįsęs paprieštarauti G. Landsbergiui dėl tos pačios Rusijos atakos prieš Lietuvą „neišvengiamumo“ žinios, buvo be ceremonijų prieš pat rinkimų startą patrauktas. Vietoj jo pastatytas L. Kasčiūnas, stojęs mūru prieš bet kokias socialiai pažangias iniciatyvas šios kadencijos metu. Tiesą sakant, labiausiai glumino Laisvės partijos tylėjimas ir taikstymasis su šia ministrų rokiruote. Bet tai tik dar kartą patvirtino, kad jiems svarbiausia buvo ir yra valdžia, leidžianti užkirsti bet kokius bandymus transformuoti ekonomiką į labiau socialiai orientuotą. Mes, socialdemokratai, esame prieš ėjimą į koaliciją su antisemitinių nuostatų neišsižadėjusiu Remigijumi Žemaitaičiu, bet lygiai taip pat neįsivaizduojame bendro darbo su kraštutiniais konservatoriais, apsimetančiais centro dešine.

Ir, trečia, apskritai šalies demokratijai yra visai naudinga, kai valdantieji nepriauga prie savo kėdžių ir yra po rinkimų pakeičiami jų varžovais. Kaip čia neprisiminus premjerės I. Šimonytės pareiškimo – „Tie, kuriems nepatinka ši valdžia, galės 2024 m. išsirinkti tuos, kurie patiks.“ Raginu konservatorius nebesinerti iš kailio siūlant apsimestines draugystes ir nebebijoti opozicijos duonos. Jei tikrai rūpi Lietuva ir jos ateitis, reikalingus darbus visada galėsite palaikyti ir nebūdami valdžioje.