Loreta Vaicekauskienė. Jaučiu, kad atėjo lūžio laikas

Prieš 15 metų gavau žinutę iš vieno iš pagrindinių Danijos dienraščių „Politiken“. Jie rengė specialų numerį Europos Sąjungos pasipildymo nuo 15 iki 25 valstybių-narių proga.

Tas numeris pasirodė 2004 m. gegužės 1 d. – lygiai tą dieną, kai buvo pasirašoma mūsų įstojimo į ES sutartis – ir vadinosi „Familien Europa“. Jame buvo interviu su dvidešimt penkiomis šeimomis. Po vieną iš kiekvienos ES valstybės. Lietuvai atstovavo mano šeima.

Tąkart visoms šeimoms buvo užduoti tie patys klausimai – apie medijų vartojimą ir informacijos technologijas (Mėgstamiausia TV laida?, Ar matote užsienio kanalus? Kiek turite kompiuterių? Internetą?), apie laisvalaikį, buitį ir pajamas (Kokį procentą pajamų sunaudojate būstui? Ar turite mašiną? Indaplovę?), apie tai, ką galime sau leisti (Kada paskutinį kartą buvote restorane?), apie kultūrą (Kokią knygą skaitėte šį mėnesį? Koks jūsų mėgstamiausias filmas?) ir panašūs.

Kaip žurnalistas rašo įvade, rūpėjo pažiūrėti, kokie mes skirtingi ir kiek vis dėlto panašūs.

Kaip atrinko šeimas? Neprisimenu. Rašo, kad per pažįstamųjų pažįstamus, kolegų kolegas ieškojo eilinės jaunos šeimos su vienu-dviem vaikais.

Vartau aš dabar šitą laikraštį kaip liudijimą, kad šiandien gyvenu kitaip.

Trys dalykai krinta į akis ir jais su jumis pasidalinsiu.

1. Kitokios galimybės, bet ir galva kitokia

Mums buvo užduotas klausimas: ar esate buvę atostogų užsienyje? Atsakėme, kad užsienyje tesame buvę darbo reikalais.

Šiandien negaliu tuo patikėti, bet taip. Perverčiau krūvą nuotraukų, ir tikrai taip. Mūsų šeimos atostogų kelionės prasidėjo iškart po įstojimo. 2005, 2006, 2007 metai – Estija, Suomija, Vengrija. Keliavom kukliai, bet smagiai – su mašinom, draugais ir palapinėmis. Vėliau jau pradėjom skraidyti ir bent po porą kartų per metus. O dar vėliau įvyko dalykas, kuris man atrodo netgi reikšmingesnis – mūsų tėvai pensininkai per savo tinklus ėmė gauti kelionių pasiūlymus. Ir keliauti. Su gidais, su kompanija, autobusu.

Aišku, galit sakyti, kad kelionės tėra pramoga ir nieko daug nereiškia, bet aš nesutikčiau. Pirma, tokia pramoga daugeliui žmonių be galo patinka. Antra – ji plečia akiratį, mažina baimes ir įtampas, artina žmones ir kultūras, leidžia lygintis, lygiuotis, perimti dalykus.

Ir šitaip prieiname prie pokyčių galvoje. Šiandien esame kitokie ne todėl, kad pagerėjo buitis, bet todėl, kad jau laisvėja galvos.

Prisimenu, kaip pirmą Nepriklausomybės dešimtmetį skandinavai skyrė mums paramą – apmokymus, kaip tvarkytis, kaip administruoti. Tada dirbau vertėja, važinėjom po visos Lietuvos savivaldybes ir iš pradžių nesupratau, kodėl tokia parama. Juk mums tada tiek daug visko trūko, norėjosi gauti materialius dalykus, o ne kursus.

O dabar man jau aišku, kad viską gali susikurti pats, kai žinai būdus ir moki dirbti. Man šiandien svarbiausias kriterijus valstybės, savivaldos reikaluose – profesionalumas ir sąžinė. Naudojant Europos Sąjungos paramą šitų dviejų dalykų, deja, pritrūko.

Bet vis dėlto mūsų mentaliteto pokytis šiandien jau akivaizdus. Paimkim kad ir kyšius. Anądien, paminėję mamos dieną su sūnumi kine, pėsti ėjom namo. Akis užkliuvo už socialinės reklamos – skelbė tyrimą, kad vis mažiau žmonių Lietuvoje duoda kyšį. Nepertraukiau kalbančio sūnaus, tik sau pagalvojau – mano vaikai turbūt net žodžio „kyšis“ nežino.

Nesutinkat? Sakot, šitos ydos nemažėja? Nu tai neduokit ir ims mažėti. Prisimenu, net man kadaise studentai yra bandę nešti šampano. Ironizuodavau, kad neškite dar, neškite daugiau, tik jokios išimties už tai nenusipirksit. Dabartiniai studentai turbūt juoksis skaitydami.

Pokytį galvose rodo ir tai, kad auga kritinė masė. Matot bėdų – žiūrėkit, ką renkat į Seimą ir savivaldybes. Jei norisi pakartoti paraidžiui, ką sako jūsų draugai, kaimynai ir interneto komentuotojai, stabtelkite minutėlei ir pasitikrinkite. Galbūt tai klišė, nes veikia ne protas, o emocijos?

2. Ar mokate užsienio kalbų?

Tais 2004 m. danams atrodė svarbu klausti, ar europiečiai moka kalbų. Mūsų šeima Lietuvą pristatė kaip mokančią.

Kodėl to klausė? Man atrodo, norėjo parodyti žmonių galimybes bendrauti ir bendradarbiauti. Gauti informaciją.

Kodėl šiandien man atrodo svarbu šitą minėti? Nes esu profesionali lingvistė ir mane smarkiai sunervino su rinkimais susijęs mestelėjimas, kad reikalaudami iš prezidento mokėti angliškai mes „menkiname lietuvių kalbą“, mums neva „gėda lietuvių kalbos“. Dovanokit, čia ir lingvistu nereikia būti, kad suprastum, kokia tai manipuliacija. Būtent stengiantis apeiti, kas svarbiausia – profesionalumą ir sąžinę.

Aišku, būna simboliniai kalbos aktai, kada tikrai galima kalbėti apie pagarbą. Tik ne kalbai, o žmonėms. Pavyzdžiui, kai atvykę aukšto rango politikai kreipiasi į žmones jų kalba. Paskaito keletą sakinių ar pasako išmoktą frazę. Tai yra jautru ir miela. Bet tarptautinė politikų komunikacija sprendžiant reikalus nėra simbolinis aktas. Čia mokėti tarptautinę kalbą privalu. Ne žadėti išmokti, o mokėti, nes reikės kalbėti laisvai, palaikyti diplomatinius santykius. Dalykai dažnai vyksta užkulisiuose, ten, kur vertėjų net nekviečia (žinau, ką sakau, aš vertėja).

Štai turėjom prezidentę ir buvom, rodos, visai patenkinti. Tai pažiūrėkim atgal – ji nepaveikė ir negalėjo paveikti nei mūsų atlyginimų, nei mūsų santykių darbe ar namie, nei mūsų meilės reikalų. Ji nesaugojo nei tradicinės, nei netradicinės šeimos. Bet buvo svarbus vienijantis simbolis ir saugiklis nuo Seimo „berazumijos“. Ir – svarbiausia – buvo mūsų atstovė už Lietuvos ribų.

Prezidento funkcijos skelbia: „Prezidentas didžiausius įgaliojimus turi užsienio politikos srityje.“ Tai neleiskim kartelės žemyn. Rinkim tą, kuris kalbės angliškai dar geriau, laisviau, ne prasčiau megs kontaktą.

Kalbos nemokėjimas nedaro žmogaus prastesniu apskritai, tikrai ne. Bet labai praverčia. Kaip vertėja sutikau šimtus žmonių, kurie apgailestavo negalintys tiesiai susikalbėti. Žmonės mėgsta bendrauti, ir santykis keičiasi akimirksniu, kai gali šnektelti be tarpininko. Ar paprastas žmogus, ar aukšto rango politikas – tiesioginis bendravimas suveikia visiems. Tik prezidento atveju gali atnešti naudos dar ir valstybei.

3. Ko norim ir ko bijome labiausiai?

Danų žurnalistų 25 šeimoms užduotas klausimas apie baimę buvo vienintelis, į kurį žmonės atsakė praktiškai visi kaip vienas. Mus vienija ne kompiuteris ir ne indaplovė, o baimė. Ligos, karo, teroro. Ir ypač – kad kas baisaus nenutiktų mūsų vaikams.

Kažkodėl niekas neminėjo, kaip būtų baisu, jei dingtų internetas, bet gal todėl, kad tai buvo 2004 m.

O ko labiausiai norim? Turbūt irgi panašiai – kad turėtume žmogų, kuriam tu rūpi. Paburnoti ant valdžios kad galėtume laisvai. Kad darbas ar darbai paliktų daugiau laiko šeimai, draugams, sau pačiam, nes dirbam šiandien nesveikai per daug. Stabilumo ir demokratijos savo valstybėje.

Artėja rinkimai ir taip norisi, kad Lietuvos raida nesustotų. Aš suprantu, kad tas ar ta, kurią išrinksime Prezidente, mums gyvenimo nepakeis. Bet galvoju apie vaikus ir iš šitos perspektyvos. Juk jie ne tik Nepriklausomybės, jie Lietuvos Europoje vaikai, jau kitaip laisvi nei mes. Nenoriu jiems vado, kuris valdytų caro kumščio stiliumi, tie laikai, ačiū Dievui, praėjo. Nenoriu politinio Kalėdų senelio-pažaduko, nenoriu politikos „tu-man aš-tau“. Noriu prezidento visiems, neskirstančio piliečių į „tradicinius“ ir „netradicinius“, su protu ir su sąžine.

Jaučiu, ateina lūžio laikas.