Lukas Savickas. Kodėl Lietuvos trispalvė neplevėsuoja pasaulio futbolo čempionate

Neseniai praūžė pasaulio futbolo čempionatas. Dauguma lietuvių stebėjo geriausias pasaulio futbolo komandas, kovojančias dėl medalių, ir kartu diskutavo apie apverktiną Lietuvos futbolo situaciją. Norime, kad lietuviai varžytųsi tarp geriausių planetos krepšininkų, tenisininkų ir lengvaatlečių, bet nepaisant kelių talentų, kurie gimsta tik kas keletą dešimtmečių, Lietuva nebus pasaulio sporto aukštybėse, nes mes neinvestuojame į sporto masiškumą ir jaunųjų sportininkų ugdymą.

Norint savo šalyje išauginti Lionelį Messį, Sereną Williams ar bėgiką Usainą Boltą pirmiausia reikia juos atrasti, o tik tuomet ugdyti ir džiaugtis jų pasiekimais. Tik vienas iš penkių Vilniuje gyvenančių vaikų sportuoja, tad apie sporto masiškumą ir atrastus talentus mes galime tik pasvajoti. Nereikia būti sporto ekspertu, kad suprastum, jog norint išauginti čempioną reikia sudaryti sąlygas vaikams sportuoti nuo mažų dienų. Tam reikalinga kokybiška infrastruktūra šalia namų. Turiu omenyje ne senas krepšinio aikšteles su išdaužyta asfalto danga ir nulūžusiu lanku. Kalbu apie kompleksines aikšteles, kuriose vaikai galėtų žaisti krepšinį, futbolą, tinklinį, važinėtis riedučiais ar riedlente. Kol kas Vilniuje tokių aikštelių vos kelios, o prie Baltojo tilto vasarą vaizdas kaip Palangoje per ilgąjį Joninių savaitgalį.

Sostinėje trūksta ne tik daugiafunkcinių aikštelių, bet ir persirengimo kabinų, dušų mokyklose, o dar baisesnė situacija yra su priešmokykliniu fizinio lavinimo ugdymu. Kiekvienas darželis privalo turėti universalią sporto erdvę, tačiau Vilniuje tai atrodo kaip tolima svajonė. Dėl vietos trūkumo prieš keletą metų savivaldybė nusprendė dalies darželių sporto sales paversti vaikų grupėmis. Tai turėjo būti laikinas sprendimas, bet šis pažadas greit buvo pamirštas. Pastaruoju metu dažnai pasitaiko, kad spręsdama vieną problemą Vilniaus valdžia, sukuria kitą. Todėl šiandien nemaža dalis sostinės darželių neturi jokios erdvės, pritaikytos sportui, neveda nei fizinio lavinimo pamokų, nei sudaro sąlygų vaikams lankyti sporto būrelius. Amžiuje, kai vaikai yra imliausi įpročių formavimuisi, mes jiems užkertame kelią ne tik į fizinį aktyvumą, bet ir į galimybę pažinti skirtingas sporto šakas, jas išbandyti ir rasti mėgstamiausią.

Akivaizdu, kad Vilniuje seniai trūksta nuoseklios vaikų užimtumo strategijos, kuri užtikrintų galimybes sportuoti visiems sostinės vaikams. Esu tikras, kad ne vienas talentas taip ir liko sėdėti ant suoliuko neišbandęs teniso raketės, nepaėmęs į rankas pačiūžų ar golfo kamuoliuko. Neskiriant laiko šiai sričiai ir neturint tinkamos strategijos, investicijų bei infrastruktūros, sostinės jaunieji talentai ir toliau liks neatrasti. Liks neišnaudotas ir jų potencialas, nes investicijos į sportą atsiperka ne tik medaliais, teigiamomis emocijomis ir žmonių vienybe, bet ir ekonomiškai. Rogeris Federeris garsina Šveicariją ne mažiau nei visa Šveicarijos laikrodžių industrija. Tad kas trukdo į savireklamą susikoncentravusiai Europos G taško valdžiai užsiauginti savo teniso talentą? Pirmiausia, matyt, faktas, kad Vilniuje yra tik vienuolika nemokamų lauko teniso kortų pusei milijono gyventojų, o ir iš tų vienuolikos ne visi būna atrakinti ir laisvai prieinami.

Sportas turi didžiulę naudą vaikų fizinei, emocinei sveikatai. Įrodyta, kad vaikai, kurie aktyviai sportuoja, pasiekia aukštesnių akademinių pasiekimų, geriau miega, lengviau įveikia stresines situacijas, yra atsparesni ligoms. Deja, kuo toliau, tuo daugiau laiko vaikai praleidžia prie ekranų, o ne sporto aikštelėse ir, nors problema visiems gerai žinoma, jos spręsti neskubėjo nė viena miesto valdžia. Suprantu, problema nėra tokia populiari ir nesulaukia tiek žiniasklaidos dėmesio, kaip transporto kamščiai ar sostinės Kalėdų eglės drama. Tačiau tikiu, kad Vilnius turi potencialo tapti sportuojančiu, sveiku miestu ir užauginti daug talentų ne tik miestui, bet ir visai Lietuvai. Tam reikia politinės valios, nuoseklios strategijos ir tikro, o ne apsimestinio rūpesčio sostinės vaikais.