Lukas Tamulynas. Aplinkos įsisavinimo ministerija

Žalia Lietuva, klimatui neutrali ekonomika ir inovacijos, kurios leistų užtikrinti tvarią ir teisingą ekonominę tranziciją, kuriai didžiules pinigų sumas skiria Europos Sąjunga. Tokios užduotys turėtų tekti net kelioms naujoms vyriausybėms ateityje. Šių didelių siekių priešakyje stovi Aplinkos ministerija, kurios vadovu norima skirti liberalą Simoną Gentvilą.

Kalbame apie sritį, kurią drebina vienas skandalas po kito, kurią net pats dabartinis kandidatas į ministrus įvardija kaip užkastų interesų ministeriją. Tad koks tas naujojo ministro profilis ir ką jis žada?

Žmogus iš Klaipėdos, arba, kaip sako „youtuberis“ Skirmantas Malinauskas, žmogus, suaugęs su Klaipėdos verslu. Tikras liberalas, kuris labai dažnai konkurencingumą ir verslo interesus laiko pagrindiniu prioritetu. Norėdamas nupiešti tikslesnį S. Gentvilo portretą pateiksiu tris trumpas istorijas, kuriose jis vienaip ar kitaip dalyvavo.

Pirmoji istorija yra susijusi su 5 procentų mokesčiu privačių miškų savininkams už parduotą medieną. Toks įrašas įstatyme atsirado dar 2014 metais. Pagal įstatymą šis mokestis turėtų grįžti į mišką ir būti naudojamas bendrosioms miškų ūkio reikmėms finansuoti, t.y. miško kelių tvarkymui ir kitoms miško reikmėms. Beje, urėdija moka tokį patį mokestį, tik jo tarifas – 15 procentų.

Tačiau jau 2015 metais Eugenijus Gentvilas teikė pataisas norėdamas panaikinti 5 procentų mokestį privačių miškų savininkams, o pasiūlymui nesulaukus pritarimo, prie jo sugrįžta ir 2016 metais. Tuo metu pataisoms nepritarta net pateikimo stadijoje. Vėliau paaiškėjo, kad įstatymo pakeitimas galėjo būti naudingas ir patiems Gentvilams – S. Gentvilas tuo metu įvardijo, kad jo šeima valdo apie 40 hektarų miško.

Tačiau manau, jog žymiai svarbiau šioje istorijoje ne tai, kad teiktas įstatymas galėjo turėti kažkokios naudos patiems teikėjams, o tai, kad už 5 papildomus procentus, liekančius privatininkų konkurencingumui arba jų kišenėms (kiekvienas gali spręsti pats), aukojami pinigai, kurie būtų skirti miškui ir jo infrastruktūrai. Pinigai aukščiau aplinkos?

Bendraujant su žmonėmis iš aplinkos apsaugos komiteto aiškėja dar kelios įdomios probleminės sritys. Vienas iš jų – vadinamasis Klaipėdos paketas. Jį sudaro aplinkos apsaugos, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės, mokesčio už aplinkos teršimą, aplinkos monitoringo ir visuomenės sveikatos priežiūros įstatymų pataisos, gimusios po to, kai 2018 metų vasarą Klaipėdos pietinę dalį kankino smarvė, o miesto centras buvo užterštas juodomis dulkėmis iš AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija („Klasco“)“ teritorijos.

Įstatymų paketas sunkiai skynėsi kelią Seime, o vienas iš labiausiai jam oponavusių politikų buvo S. Gentvilas, įstatymų pakeitimus vadinęs drakoniškais ir kritikavęs jų nederinimą su verslu. Palaikyti šį įstatymų paketą jis pradėjo tik po „Grigeo Klaipėda“, „Nordic sugar“ ir „Vilniaus vandenų“ skandalų – tada, kai visuomenės nuomonė tapo tokia kritiška, jog nepalaikyti įstatymų paketo tapo politiškai žalinga.

Atskiro straipsnio verta ir tai, kaip buvo įvertinti aplinkos apsaugos pareigūnai, „nematę“ „Grigeo Klaipėda“ vamzdžių – paaukštinti pareigose ir šiandien rūpinasi visos Žemaitijos aplinkosauga. Štai tokios „nuobaudos“ už vieną iš didžiausių aplinkosauginių katastrofų Lietuvos istorijoje.

Paskutinė istorija, susijusi su CO2 laidojimu, turbūt yra painiausia iš visų trijų. Joje yra visko, ko reikia geram pasakojimui apie aplinkosaugos „aferas“ – užsienio investuotojai, abejotino perspektyvumo nauja eksperimentinė technologija ir, žinoma, keli Seimo nariai, aktyviai palaikantys šią technologiją parlamente. Su užsienio investuotoju buvo pasirašyta preliminari sutartis, kurią, galima sakyti, protegavo Energetikos ministerija (kuriai šiuo metu vadovauti taikosi Dainius Kreivys, vienas iš parlamentarų, labiausiai palaikančių šios technologijos panaudojimą).

Ši technologija, paprastai tariant, leidžia gamybos metu išsiskiriantį CO2 „sugauti“, suskystinti ir laidoti po žeme. Sakysit – puiku, neteršime oro? Yra viena problema – tam, kad CO2 būtų „pagautas“, reikia dar daugiau energijos, tai reiškia dar didesnį CO2 kiekio išsiskyrimą. Be to, toks būdas niekaip nesumažina problemos, nes skatina įmones ir toliau naudotis taršiomis technologijomis, neinvestuoti į jų keitimą, kol tuo metu CO2 lieka palaidotas po žeme, kur, Lietuvos mokslininkų ir geologų teigimu, tūkstančius metų grasins išsiveržimu bei vandens ir dirvožemio apnuodijimu. Nors pasiūlymą dėl šios technologijos pritaikymo komitete ir posėdžių salėje aktyviausiai gynė konservatoriai, tačiau jį palaikė ir pats S. Gentvilas, nuo balsavimo dėl CO2 laidojimą draudžiančių pataisų susilaikęs tiek komitete, tiek Seimo salėje.

Negalime ilgiau ignoruoti besniegių žiemų ir vasarą be vandens liekančių šulinių. Negalime ilgiau ignoruoti į marias nutiestų atliekų vamzdžių, milžiniškų kiekių padangų, sandėliuojamų nepaisant jokių priešgaisrinių taisyklių ir lauko išvietę kvapu primenančių miestų. Europos Sąjunga šimtus milijonų eurų skiria tam, kad transformuotume savo ekonomiką, sukurtume gerai apmokamas žalias darbo vietas, o oras, kuriuo kvėpuojame, būtų švarus.

Šiuo metu mes tik bėgame iš paskos ir formaliai vykdome projektų reikalavimus. Reikia strategijos – bus, reikia įstatymo – bus. Tokia ta mūsų aplinkos įsisavinimo ministerija. Reakcinga, be proaktyvumo, sustabarėjusi ir pilna interesų. Visų, tik ne mūsų – Lietuvos piliečių.