Lukas Tamulynas. Ilga ir brangi Lietuvos žiema

Jau kurį laiką vidaus politika sulaukia mažiau susidomėjimo nei užsienio reikalai. Retai taip nutinka, tačiau garsiai aidint karo būgnams ir plintant parako kvapui, senasis žemynas lėtai bunda iš taikos miego. Ne veltui tokio atgarsio sulaukė nuostabi Norberto Černiausko knyga „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.

Tačiau net ir matant aiškias paraleles tarp istorinių įvykių ir šių dienų realijų, galvoti, kad ši žiema Lietuvai yra paskutinė, būtų pernelyg pesimistiška. Dabartinė padėtis, lyginant su praeitimi, gerokai skiriasi tarptautinėje arenoje. Nepaisant Lietuvos užsienio politikoje pirmą kartą per 30 metų tvyrančios nemokšiškumo ir pasimetimo dvasios, esame ir NATO, ir ES nariais. To nepakeis pačių į ratus kišamos lazdos užsienio politikoje, nesitariant nei su tarptautiniais partneriais, nei su parlamentine opozicija.

Žvangant ginklams, svarbu ne tik užsitikrinti partnerių palaikymą, bet ir susitvarkyti savo kieme. Šiuo atžvilgiu sekasi dar prasčiau nei užsienio politikoje. Tik retkarčiais egzistuojanti dauguma Seime, dviženklė infliacija, kuri lyg niekur nieko suris visą pajamų augimą, o iš vargingiausių atims ir sotesnį kąsnį.

Nors už lango šalta ir stipriai sninga, politiniuose koridoriuose šildymą galima būtų išjungti – vidinės aistros čia kaitina labiau nei radiatoriai. Deja, bet ši ugnis kartais gerokai brangesnė nei šildymas sostinėje.

Valdantieji savo strategiją kovoje su kylančiomis kainomis aiškina paprastai – pajamų augimas bus didesnis nei kainų, todėl žmonės turės daugiau pinigų. Skamba gražiai, tačiau taip nėra. Penktadalio didžiausias ir penktadalio mažiausias pajamas gaunančių Lietuvos gyventojų vidutinės disponuojamos pajamos skyrėsi 6,1 karto – tuo atveju, kai prie mažiausias pajamas gaunančių pridedi jų gaunamas socialines išmokas.

Tokie skirtumai leidžia suprasti, kaip netolygiai auga žmonių pajamos. Mokytojų, vairuotojų ir aibės kitų darbuotojų atlyginimai nekilo nei praeitais metais, nei šiais. O jei augimas fiksuojamas, jis nėra toks, kad sugebėtų atsverti infliaciją. Be to, labai svarbu tai, kuriose srityse kainos kilo labiausiai. Šildymas kai kur brango 80%, elektra – 15%, pigiausių maisto produktų krepšelis – 2,2%. Daugiabutyje gyvenantis ir vidutinį atlyginimą gaunantis žmogus nelabai gali pasirinkti kitą šildymo būdą. Visi pastebime ir kylančias maisto kainas. Tai yra prekės, kurių atsisakyti negali ir rinksiesi pigesnes, galimai prastesnės kokybės prekes arba produktų pirksi gerokai mažiau, o šildymo kainas apmokėsi iš santaupų (jei jų pavyko bent kiek sukaupti). Taip pat atmesti visi opozicijos siūlymai laikinai mažinti PVM tarifą.

Tokio siūlymo pagrindimas paprastas – maždaug po 6 mėnesių tokie PVM pakeitimai nustoja veikti ir kainos vėl pradeda kilti, o skirtumas nusėda kažkieno kišenėse. Tačiau būtent tokiam laiko tarpui ir siūlyta lengvata, kuri būtų leidusi gyventojams bent iš dalies amortizuoti didėjančias išlaidas. Tačiau nuspręsta eiti kitu keliu, o kur jis nuves – pamatysim.

Jau nuo rugsėjo mėnesio kalbama apie „kainų cunamį“. Prie to pridėkime problemas, su kuriomis susidurs Klaipėdos verslas ir geležinkeliai, nesugebėjus išspręsti „Belaruskalij“ reikalų (surasti, kuo bent iš dalies pakeisti krovinius, finansuojančius diktatoriaus kišenę, arba priimti sunkų, tačiau valingą sprendimą netaikyti JAV sankcijų bent jau tol, kol padėtis stabilizuosis), o ant viršaus užmeskime, kaip Ekonomikos ir inovacijų ministrė sakė, „krizelę“ dėl šešėlinių Kinijos sankcijų, kurios taikosi iš Lietuvos išvyti dalį aukštą pridėtinę vertę kuriančio verslo. Sprogimo atveju toks mišinys savaime galėtų „nuimti“ bet kurios vyriausybės galvas ir net stogus, todėl ne vienas ministrų kabinetas įtampoms nuimti naudojo vyriausybės perkrovimą.

Tačiau ši vyriausybė neeilinė, laikai taip pat, todėl nuspręsta nieko nekeisti. „Show must go on“, kadaise dainavo Freddie Mercury ir Queen. Šou tęsiasi ir Lietuvoje. Kovos tarp pono prezidento ir pono Landsbergio net nesiruošia nurimti ir šita „Casablanca“, atrodo, atsibodo visiems, išskyrus pačius peštynių dalyvius. Kol viduje nėra ieškoma sutarimo, vis aštresnės strėlės Lietuvai lekia iš tarptautinių partnerių, o įtampos mūsų šalyje auga kosminiu greičiu.

Kainos yra gerokai stipresnės nei bet koks šeimų maršas. Jos į gatves gali išginti ne tik Orlausko ir kitų „šlapiųjų banditų“ bei neperdirbamo plastiko gaminių suklaidintus ir įaudrintus žmones, bet ir tuos, kurie tiesiog nebegali kentėti matydami aukštų statymų ruletę, žaidžiamą jų gyvenimais.

Aštri eskalacija tuo metu, kai už durų žvanga ginklai, yra pavojinga. Jei iečių laužymas vertybiniais ir poziciniais klausimais gali būti suprastas ir net kartais reikalingas, neieškomi sprendimai „gerovės“ klausimais kelia per daug grėsmių. Socialinė tautos gerovė daro įtaką visos šalies saugumui ir stabilumui. Tai yra viena iš svarbesnių gynybos strategijos dalių. Valdančioji dauguma turi sėsti prie derybų stalo ir spręsti šiuos klausimus. Metas pabaigti ir „Casablancą“ užsienio politikoje. Parlamentinių partijų susitarimas dėl šios srities turi atsirasti kaip galima greičiau ir priimtų gairių turi būti laikomasi nepaisant asmeninių simpatijų ar antipatijų. Taip pat jau turėjome išspręsti klausimus dėl nuolatinio Lietuvos atstovo Europos Sąjungoje, negalime ilgiau tempti gumos ir dėl Lietuvos atstovo Europos audito rūmuose. Stabilumas ir normalumas turi grįžti. Tarpsesijinis laikotarpis yra puikus metas pradėti mažinti įtampą.