Tuomet ir paaiškėjo, kad smirda ne tik Klaipėdoje ar Alytuje, tačiau ir visoje aplinkosaugos sistemoje. Niekas čia nekalba apie tuos pareigūnus, kurie myli gamtą ir kiekvieną dieną stengiasi jos labui. Tačiau ką gali eilinis pareigūnas, jeigu jam, norint atlikti bet kokį veiksmą, reikia gauti pritarimą iš vadovų, su kuriais informacijos dalintis nenori net prokuratūra? Ir apie visą tai mes diskutuojame tuo metu, kai Europa aptarinėja savo Green New Deal.
Galime kapstytis ir tušuoti mūsų sistemos trūkumus arba pasinaudoti galimybe pakeisti savo ateitį visam laikui. Lietuva žaliosios ekonomikos lyderė ar tai dar vienas traukinys, į kurį bandysime įšokti jam jau nuvažiavus?
Gruodžio 11 dieną Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pristatė savo komisijos paruoštą žaliojo kurso programą, kuria siekiama pakeisti Europą visiems laikams. Pats susitarimas sulaukė kritikos tiek iš klimato aktyvistų, tiek iš pramonės atstovų. Vieniems tai yra deklaratyvios frazės ir per daug mažai, per vėlai. Kitiems tai yra utopija, kurios įgyvendinimas verslui kainuotų per brangiai.
Žiūrint iš Lietuvos perspektyvos, tai gali būti šansas tiek bendram tikslui, tiek mūsų žingsniui į priekį. Europos Komisijos planas sutelks mažiausiai 1 trilijoną eurų tvariam investavimui per ateinantį dešimtmetį remti iš ES biudžeto ir susijusių priemonių, ypač InvestEU. 100 milijardų eurų bus skirta vien teisingos pertvarkos mechanizmui. Tai turėtų tapti taikiniu, į kurį galėtume orientuotis.
Šis mechanizmas yra skirtas sukurti galimybę persikvalifikuoti, sukurti aukštos pridėtinės vertės, gerai apmokamas žaliąsias darbo vietas, „gydyti“ mūsų civilizacijos ligas – pajamų nelygybės, perteklinio vartojimo, visuomenės susvetimėjimo ir kt. Pagal Gini indeksą, mes esame vieni paskutinių Europos Sąjungoje.
Jau eilę metų kalbame, kad esame užstrigę žemų ir vidutinių pajamų spąstuose, o visuomenės senėjimas yra vienas greičiausių Europoje. Tokiu greičiu senstant visuomenei mes ne tik prarandame darbo jėgą, tačiau ir jos trūkumą turime kompensuoti pigia darbo jėga iš Ukrainos. Tai programuoja ne tik lėtesnį pajamų augimą (trečiųjų šalių darbo jėga ne tik dirba pigiau nei vietinė, bet dažnai yra išnaudojama vietinių darbdavių ir verčiama dirbti 12 ar daugiau valandų per parą).
Apie tai kalba ekonomistas Vaidas Navickas. Ir čia lyg tiesiai mums subalansuotas pasiūlymas – reformuokite ekonomiką, pasinaudodami parama, tapkite lyderiais.
Nereikia galvoti, kad reikalingus pinigus suneš Europos Sąjunga, sprendimus priims išminčiai Briuselyje, nieko nereiks nei paaukoti, nei sunkiai dirbti. Į Europos Sąjunga ir NATO įstojome patys. Derėdamiesi, darydami klaidas ir kartais nusivildami. Tačiau viską padarėme patys, sunku prisiminti tikslą, dėl kuriuo būtume taip vieningai sutarę.
Mes norėjome į Europą. Dabar turime galimybę išsikelti naują strateginį tikslą. Nustoti švytuoklės principu rinkti vis naujus gelbėtojus, kurių „atsikandame“ ir išsižadame po pirmo pusmečio. Šiandien mes turime galimybę pradėti diskusiją, kuri sukurs vieną tikslą, o jį įgyvendinus ir gauti rezultatus. Mes esame nedidelė greitai auganti ekonomika. Tokias ekonomikas lengviau pertvarkyti, nes jos pačios neturi krypties. Nebent paslaugų sektorių laikysime kryptimi.
Tačiau pirmus žingsnius mes turime dėti patys. Turime kelti klausimus ir ruošti susitarimo planą, kurį išdiskutavę (nes jis turi tapti kiekvieno iš mūsų kūdikiu) galėtume pradėti vykdyti jau po kitų Seimo rinkimų.
Ir čia jau yra keletas idėjų – jokio finansavimo iš Valstybės investicijų programos taršiems projektams, jie visi turi tapti arba taip vadinama transition technologija arba neutralios klimatui technologijos dalis.
Taip pat būtina performuoti ydingą 1000 eurų kompensacinę sistemą, kurios reikalavimų įgyvendinti beveik neįmanoma. Taip apie 30 mln. numatytų šios programos įgyvendinimui galėtų būti skirta nemokamo viešojo transporto ir jo elektrifikacijos pilotinei programai. Taršos leidimų performavimas – šiuo metu jie veikia keistu principu – turi daugiau pinigų, gali daugiau teršti. Nėra jokio suinteresuotumo atnaujinti technologiją ar kažką keisti. Vandenvalos įmonių atveju brangesni leidimai įskaičiuojami į kainą, kurią sumoka gyventojai.
Kitos įmonės susimoka už leidimus pagal technines specifikacijas, tačiau kadangi realūs patikrinimai nevyksta, faktiškai gali teršti ir labiau. Todėl performavus ir pabranginus taršos leidimus, dalį surinktų pinigų nukreipus į fondą, į kuri parašius paraišką verslas galėtų gauti pinigų techniniams atnaujinimas, kurie leistų sumažinti arba visiškai panaikinti taršą.
Tai tik keli konkretūs pasiūlymai, bet pats žaliasis kursas butų mūsų visų intelektualaus potencialo produktas, tiek konceptualiniam lygyje, tiek ir konkrečiuose pasiūlymuose.
Dabar yra metas pasirinkti, ar norime toliau durstyti sistemą ir po 5–10 metų bandyti įšokti į nuvažiuojantį traukinį, ar būsime pirmieji novatoriai, drąsiai besiimantys šio projekto ir iššūkio. Pradėti galime jau vasario 1 d. Portugalijoje vykstančiame šalių palaikančių didesnio ES biudžeto siekį (o tai reiškia ir daugiau pinigų sanglaudai ir žaliajam susitarimui) premjerų susitikime. Deja, mūsų premjeras pasirinko ten nevykti. Tačiau nepaisant dabartinių valdančiųjų sprendimų aš tikiu savo valstybe ir jos piliečiais. O ar jie patys tiki savimi?