Paprasčiausias atsakymas būtų – tai, kas ir turėjo įvykti. Tačiau norint rasti aiškų ir išsamų atsakymą, turime panagrinėti tris politikus, kurie prisideda prie užsienio politikos purvų purslų.
Nagrinėjant šiuos tris politikus mums pravers Piterio principas, kuris teigia, kad asmuo hierarchinėje struktūroje karjeros laiptais kils tol, kol pasieks savo nekompetencijos viršūnę. Atrodo, kad ne vienas, bet bent keli koalicijos deleguoti asmenys savo nekompetencijos viršūnę pasiekė tuo pat metu užimdami strategines užsienio politikos kuravimo pozicijas. Tai kurį laiką dar galima pridengti lozungais, bravūra ir anksčiau sukurtu įvaizdžiu, tačiau užsienio politikoje yra per daug didelių ir galingų žaidėjų, kaip ir per daug rampų šviesos, kurias gerokai sunkiau kontroliuoti nei lokalias.
Pirmasis čia pasirodė Žygimantas Pavilionis, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. Pareigos, kurios pasirodė „dead end“ šio asmens karjeroje. Pirmasis ryškus signalas apie Ž. Pavilionio nekompetenciją buvo jo kelionė į Sakartvelą, kuomet išvykęs taikyti pozicijos ir opozicijos parlamentaras ten sukėlė tikrą tarptautinį skandalą, kai pasijuto pagrindiniu užsienio politikos formuotoju ir pradėjo vienasmeniškai grasinti sankcijomis.
Kilęs skandalas, o ir paties Ž. Pavilionio pareiškimai, turėjo būti kaip raudonas aliarmas valdantiesiems konservatoriams. Tačiau jie judėjo toliau. Vėliau sekė skandalingas pokalbis su Rusijos troliais, kuriame jis tiesiogiai reikalavo ignoruoti Lietuvos Respublikos Prezidentą. Lyg to nepakaktų, neseniai buvęs ambasadorius Lietuvos spaudoje užsipuolė ir vieną didžiausių mūsų sąjungininkių – Vokietiją. Nors situacija išties buvo nemaloni, dažniausiai užsienio politikos klausimai sprendžiami ne straipsniais žiniasklaidoje, o diplomatiniais kanalais. Paskutine vinimi į komiteto pirmininko karstą tapo perlenkta lazda su bandymu vienam atlikti parlamentinę kontrolę Lietuvos Prezidento patarėjos atžvilgiu. Po šio benefiso net ir koalicijos partneriai, atrodo, nebėra pasiruošę ginti Ž. Pavilionio.
Antrasis šioje istorijoje nekompetencijos viršūnę pasiekęs asmuo neša dvigubą atsakomybę, tačiau nenori prisiimti jokios rimtos atsakomybės.
Ministras su degtukais. Nuskriaustasis.
Tokių epitetų pastaruoju metu negailima Gabrieliui Landsbergiui. Žmogus, kuris, atrodo, niekada nieko nežino, negirdėjo, jam niekas nieko nepranešė. Tačiau be fakto, kad G. Landsbergis yra Lietuvos diplomatijos vadovas, jis dar yra ir didžiausios koalicinės partijos vadovas.
Ilgai būtų galima kalbėti apie liūdnai prieš kameras atrodantį G. Landsbergį po Angelos Merkel skambučio diktatoriui Aliaksandrui Lukašenkai. Tačiau „Belaruskalij“ situacija atskleidė ne tik jo nekompetenciją, tačiau ir tikrąjį vertybinės politikos veidą „vsio zakonno“.
Nors pradžioje buvo teigta, esą jis nieko nežinojo apie „Lietuvos geležinkelių“ priimtus avansus ir visų trijų įmonių norą tęsti verslą su „Belaruskalij“ (o tai parodytų visišką šio ministro nekompetenciją, nes pagal Vyriausybės įstatymą jis atsakingas už sankcijų įgyvendinimą), vėliau paaiškėjo, kad jis ne tik melavo ir buvo supažindintas su atitinkamais sprendimais, bet, tikint naujienų portalo lrytas.lt šaltiniais, atvirai šaipėsi iš to paties Ž. Pavilionio reikalavimų įgyvendinti sankcijas.
Didysis sankcijų šauklys, vertybinės politikos veidas seniai žinojo, kad sankcijos nebus įgyvendintos, nes yra sutartis, pinigai ir interesai. „Vsio zakonno“. Svarbu komunikuoti vieną, daryti kitą ir išlaukti. Ko? Kuluaruose jau kuris laikas kalbama, kad G. Landsbergis po šiltos vietos URM (dažniausiai užsienio reikalų ministrai susilaukia palankaus vertinimo iš visuomenės), po užmegztų tarptautinių ryšių nutūps Europos Komisijoje, į kurią deleguoti atstovą teks konservatoriams prieš pat naujus Seimo rinkimus. Atrodo, jog trąšų vagonai gali pakišti koją tokiam planui.
Trečiasis asmuo, kuris, nors ir neturi tokios ryškios pozicijos, tačiau sau leidžia kalbėti net Vyriausybės, kurios nariu nėra, vardu ir ją atstovauti, yra Matas Maldeikis. Matyti, kaip asmuo daro viską dėl trupinėlio dėmesio, yra žiauru. Būtent tai daro M. Maldeikis.
Nuvykęs į Taivaną, vietoje to, kad išreikštų solidarumą ir palaikymą Taivanui ar jo nepriklausomybės siekiui, kritikuotų Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidimų, demokratijos varžymo jis Kiniją išvadina „People‘s Republic of Comedy“, taip bandydamas sumedžioti kelias antraštes ir gauti taip trokštamas sankcijas iš Kinijos. Tačiau ką tai bendro turi su tarptautine politika? Lietuvos interesų atstovavimu? Vertybiniu Taivano demokratijos gynimu? Nieko.
Dar keisčiau šis politikas atrodė Laisvės TV laidoje, kur tiek opozicijos atstovai, tiek politologė Rima Urbonaitė sutiko, kad M. Maldeikio švaistymasis žodžiais galėjo pridaryti didelių bėdų. Tiesioginio eterio metu Seimo narys, sakydamas, kad leis sau kalbėti už Vyriausybę, JAV sankcijas pavadino niekinėmis. Didžiausia ir galingiausia mūsų sąjungininkė, kuri sankcijas Baltarusijai įvedė po mūsų prašymų, tiesioginio eterio metu yra gražia forma pasiunčiama toli toli tik tam, kad būtų galima paplauti Vyriausybės mundurą. Antraštės negali būti politiko darbo siekiamybe. Deja, Matas Maldeikis politiką suvokia kitaip.
Ši Vyriausybė ir koalicija labiau primena vaikų darželį, kur vienas ar kitas vaikas vis iškrečia kokią nesąmonę, supyksta ir problemas spręsti turi auklytė, kurios vaidmenį čia vaidina Ingrida Šimonytė. Tačiau šiuo metu pasiekta riba, kai košės yra per daug. Nors Gabrielius Landsbergis dar bandosi dengtis nepartine partijos, kuriai vadovauja, deleguota ministre pirmininke, permesdamas jai kamuoliuką, atėjo metas pasakyti STOP. Gabrielius Landsbergis ir Žygimantas Pavilionis turi trauktis. Nedelsiant. O Seimas turi pagalvoti apie laikinosios tyrimo komisijos sudarymą, kad galėtume suvokti, kaip giliai purve yra mūsų užsienio politika ir kas tai sukėlė. Sąmoningai.