Lukas Tamulynas. Vilniaus žalioji banga – pridengti valstybės žemės „išparceliavimą“?

Eiliniam žmogui LNTPA yra mažai girdėtas raidžių junginys. Tačiau žymiai geriau jis žinomas Vilniaus savivaldybės vadovams. Būtent prieš žmones, atstovaujančius minėtą junginį, neseniai galvą lenkė Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Ne tik lenkė galvą, bet dar ir pelenais ją barstė atsiprašinėdamas. Vis dėlto, grįžkime prie raidžių LNTPA – Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos – ir to, kas parašyta jų puslapyje ties populistiškai pavadinta naujiena – „NT vystytojai ir Vilniaus miesto valdžia jungia pajėgas kovoje su išsikerojusia biurokratija“.

LNTPA – tai lobistinė organizacija, kurios vienas iš tikslų (įstatuose įrašytas pirmu numeriu) „įstatymų leidžiamais būdais skatinti nekilnojamojo turto plėtrą Lietuvoje, siekiant sudaryti tam palankias sąlygas“. Viskas su tuo būtų kaip ir gerai – LNTPA yra įregistravusi savo veiklą kaip lobistinė organizacija, tad reikalauti geresnių sąlygų yra jų darbas. Tačiau aukščiau minėtas pranešimas verčia pakelti antakį ir stebėtis tuo, kas vyksta atvirai. Dar daugiau, tai verčia klausti, ar toks tikslas ir slypėjo po žaliąja Vilniaus banga? Naujienose dėstoma, kad LNTPA vadovai buvo susitikę su Vilniaus miesto vadovu ir skundėsi šiais aspektais:

1. „Nesprendžiant plėtros valstybinėje žemėje problematikos, yra sukuriamos pavojingos sąlygos sklypų prieinamumui mieste bei jų kainų nelogiškam ir nepagrįstam brangimui“ – LNTPA prezidentas Mindaugas Statulevičius.

2. Kitas minų laukas – neproporcingi projektų pateikimo detalumo reikalavimai. Pagal dabar savivaldybėje egzistuojančią tvarką, reikalaujamas projektinių pasiūlymų detalumas yra prilygintas techninio projekto lygmeniui, taip išpučiant verslui nepagrįstas darbų apimtis proceso etape, kuriame jos yra netikslingos. LNTPA vadovo teigimu, savivaldybės noras pamatyti „kuo daugiau, kuo anksčiau“ visgi yra neproporcingas ir perteklinis.

Tokie paaiškinimai, kad duokite mums apstatyti visą valstybinę žemę ir butai atpigs, yra verti skrydžio į kosmosą. Ne veltui planuojame tapti kosmine valstybe. Iš esmės lengvesnis valstybinės žemės apstatymas leistų miestui plėstis nekontroliuojamai, niekaip neužtikrintų nei būsto kokybiškumo, nei jo kainos prieinamumo. Negana to, tai galimai blogintų jau ir dabar prastai atrodančią žaliųjų plotų padėtį, kaimynai dar dažniau pro balkoną galėtų pasiskolinti cukraus iš priešais esančio namo, o kamščiai ir kartu dusimas nuo išmetamųjų dujų taptų neatskiriamu Vilniaus simboliu. Štai tokiu būdu galima gauti daugiabutį savo kol kas žaliame kieme, o vietoje saulės šviesos – bepusryčiaujančių kaimynų vaizdą pro langą (realybės televizija taps dar realesne).

Atskiro paminėjimo vertas ir antras punktas. Projektų derinimas su suinteresuotais gyventojais dabar primena anekdotą, tokį vieną trumpą A. Orlausko anekdotą, kai labiau graudu nei juokinga. Žiniasklaidoje jau aprašyti atvejai, kai projektų pristatymas ir derinimas su gyventojais vyksta gruodžio 24 d. vakare. Arba gavus virš 100 pasiūlymų projektui atsižvelgiama į lygiai 0. Toks gyvenimas, pasakytų vystytojai. Toks verslas, atsakytų jiems savivaldybė.

Galima pabandyti suprasti ir LNTPA. Jie užsiima ta veikla, kuriai ir yra sukurta – bando didinti savo narių pelną ir gerinti jų verslo sąlygas. Tačiau jau minėto miesto mero ir jo dešiniosios rankos, vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio elgesys verčia labai sunerimti. Abu veikėjai barstėsi galvas pelenais, mušėsi į krūtinę prieš verslo atstovus, žadėjo pasitaisyti. Iš to, kas parašyta organizacijos pranešime, galima įsivaizduoti, kad meras su architektu po susitikimo priminė legendinę P. Gražulio TV laidą, kurioje jis verkė dėl to, kad nusidėjo. Meras pripažino verslo vardinamas problemas, teigė jaučiantis didelę atsakomybę dėl šių problemų savo valdomame mieste. Priminsiu, kad kai viešojo transporto darbuotojai naktį prie 4 laipsnių šilumos protestavo prie savivaldybės, meras nejautė didelės atsakomybės, o galimai ir nesijautė valdantis miestą. Toks jau tas verslas.

Vilniaus miestui vadovauja nekilnojamojo turto plėtotojai ir tai jau darosi vieša paslaptimi. Tačiau yra sprendimų, kurie padėtų miestui tapti nepriklausomu. Tam Vilniaus meras turi unikalią galimybę, nes panašios sudėties kaip jo valdoma koalicija mieste, yra ir valdančioji koalicija Seime. Vienas darbas, kuris galėtų pakeisti mūsų miestų veidą, yra tvarus municipalinio būsto fondas ir šio būsto įstatymas. Geriausią municipalinio būsto apibrežimą ir trumpai aprašytas naudas galime rasti toje pačioje LNTPA svetainėje, leisiu sau ją pacituoti:

„Savivaldybei priklausantis būstas – svarbus norint sudaryti galimybes ilgalaikei nuomai. Dalį būsto miestas galėtų nuomoti už specialią kainą labiausiai miestui reikalingų profesijų specialistams. Tokia praktika gaji daugelyje Vakarų Europos valstybių – miesto gyventojai gali užsitikrinti legalią ir saugią ilgalaikę nuomą, o tokio būsto fondo pertvarkymas ar rekonstrukcija daug paprastesnis, greitai organizuojamas pasikeitus miesto poreikiams.“ Nuo savęs pridėsiu, kad toks būstas leistų grąžinti miesto planavimo iniciatyvą į miestiečių bei savivaldos rankas.

Nekeista, kai verslo organizacijos dirba verslo naudai. Daug keisčiau, kai miesto vadovybė ne tik neranda laiko miestiečių problemoms spręsti, bet ir tuos miestiečius bando marginalizuoti ir apjuodinti (nesvarbu, ar tai būtų Vilniaus viešojo transporto darbuotojai, ar miestiečiai, kuriems rūpi senieji Vilniaus medžiai), tačiau barstosi pelenais galvas vos verslo organizacijai paliepus. Paviešinta žalioji Vilniaus banga greitai gali baigtis pilku betonu ir žemę kaitinančiais stiklainiais jūsų vis dar žaliame kieme.