Bažnyčios emisarų veidai šmėžuoja Seimo koridoriuose. Vyskupų konferencijos atstovai rašo psichologinio poveikio laiškus Seimo nariams. Kiekvieną rytą religiniai fanatikai tuo pačiu internetiniu tekstu ragina parlamentarus pritari ar nepritarti tam tikram Seimo projektui. Bažnyčios įtakoje iš Seimo darbotvarkės šalinami žmogaus teises ginantys projektai. Iki šiol įvairių komitetų nariai prisimena emisarų melagingus ir agresyvius išpuolius prieš įstatymų projektus Teisės ir teisėtvarkos, Socialinių reikalų ir Sveikatos reikalų komitetuose.
Taip vyksta, kai aptariami moterų ir vyrų lygybės, lygių galimybių, reprodukcinės sveikatos, šeimos klausimai, nes provinciali Lietuvos bažnyčia iki šiol nepripažįsta žmogaus teisių ir laisvių, moters teisių, lygių galimybių nuostatų.
Nepaisant to, kad Lietuvos Konstitucijoje aiškiai parašyta, jog „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“ (43 str.), jog negalima teikti privilegijų dėl tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (29 str.), Katalikų bažnyčia savinasi teisę skverbtis į šalies vidaus ir užsienio politiką, švietimą, mokslą, studijas. Daro įtaką parlamentarams svarstant tarptautines konvencijas, Europos parlamento projektus, pasitelkia šmeižtą ir netiesą, sąmoningai sėja nepamatuotas tradicinio pasaulio griūties baimes. Tai yra, bažnyčia nepripažįsta visuomenės ir žmonių santykių kaitos, nes siekia Lietuvos visuomenėje išsaugoti psichologinio ir moralinio poveikio galią, valdyti žmogaus protą ir kūną, gerėtis nusižeminusiais, fanatiško tikėjimo parklupdytais žmonėmis.
„Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės“
Šiuos žodžius taria Kristus Evangelijoje pagal Luką. Jei Lietuvos bažnyčios tarnai nuoširdžiai vadovautųsi Kristaus tikėjimu, jie gerbtų visų žmonių laisves ir siekius būti laimingais. Tačiau iki šiol klerikalai skirsto Lietuvos žmones į padorius ir nepadorius. Prieš Seimo rinkimus laisvamanius parlamentarus įtraukia į juoduosius sąrašus, ragina balsuoti už konservatorių partijas. Teikia pirmenybę žmonėms, kurie paklūsta tradiciniams lyčių vaidmenims, aukština tik tradicinę šeimą, kaip velnias kryžiaus bijo „šeiminės padėties“ sąvokos įstatymuose. Kodėl? Todėl, kad žmogaus teisių pagarbos, pasirinkimo laisvės amžiuje mažėja religijos įtaką individui. Išsilavinę žmonės ima galvoti savo galva ir be bažnyčios kišimosi tvarko savo asmeninį gyvenimą.
Bažnyčia Lietuvoje skatina ne žmonių susitaikymą, o sėja priešiškumą kitaip mąstantiems ar netikintiems, kurie Lietuvoje turi tokias pačias piliečių teises kaip ir tikintieji. Taigi, akivaizdu, kad bažnyčia vadovaujasi principu – „kas ne su manimi, tas prieš mane“ (Evangelija pagal Luką). Tačiau toje pačioje Evangelijoje pasakyta: „ Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“.
Evangelijoje pagal Morkų (aš Evangelijas traktuoju kaip literatūros kūrinius)pasakyta: „... šmeižtas, puikybė, neišmanymas“ yra „blogybės, kurios suteršia žmogų“. Tam tikros Evangelijų idėjos yra puiki žmogaus išminties raiška, skatinanti žmogų tobulėti. Tai kodėl Lietuvos bažnyčia iki šiol gyvena žemės įšalo sąlygomis?
Religija – puiki profesija ir verslas
Jus sakysite, kad tarnystė religijai yra pašaukimas? Tai kodėl dvasininkai rengiami seminarijose ir universitetuose, bažnyčios pinigais stažuojasi įvairiuose mokslo centruose, Vatikane? Kodėl jie mokomi žmogaus sąmonės manipuliavimo retorikos? Todėl, kad jiems svarbu išsaugoti religijos verslą, arba „spektaklį“, kaip sakė Gandis, nes šis spektaklis susijęs su žmonių aklu tikėjimu, dogma, veidmainyste, prietarais, išnaudojimu ir asmeninių interesų gynimų ( R. Dawkins. Dievo iliuzija, Vilnius, 2010, p. 65).
Nes žmonėms atsisakius santuokos, išpažinties, krikštynų, laidotuvių apeigų, dvasininkai neturėtų iš ko valgyti duoną. Todėl religijos emisarai, prarasdami šventumo aureoles, nemato gyvenimo tikrovės, iš paskutiniųjų siekia kontroliuoti žmonių mintis ir elgesį, valdyti moters kūną, remti tik vieną šeimos formą, nes intymaus, privataus gyvenimo kontrolė reiškia ir visuomeninės sąmonės kontrolę
Kai žmonėms kraunamos nepakeliamos naštos
Evangelijoje pagal Luką Kristus fariziejams sako: „ Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė pirštu nepajudinate“. Taikant šį puikų posakį žmonių diskriminacijos ir žmogaus orumo žeminimo apibūdinimui, reikia sustoti prie Seimo Lygių galimybių ir Moterų ir vyrų lygybės įstatymų keitimo projektų, kurie mažintų žmonių diskriminavimo „nepakeliamą naštą“ darbo ir paslaugų sferoje ir švietimo, mokslo ir studijų institucijose. Tačiau jau antra kadencija bažnytininkai kiša pagalius į šių įstatymų projektų priėmimo ratus.
Projektai paremti šviesios atminties Lygių galimybių kontrolierės Aušrinės Burneikienės ir jos komandos tyrimų veikla bei rekomendacijomis. Juose glūdi draudimai diskriminuoti asmenį dėl šeiminės padėties – nėščiąją, daugiavaikę, vienišą motiną, besirengiančius sukurti šeimą. Darbdaviui ar jo atstovui draudžiama brautis į privatų žmogaus gyvenimą, nes jis privalo vertinti asmenybę pagal jo/jos profesinius įgūdžius ir darbo gebėjimus. Tačiau bažnytininkai net nesugeba perskaityti viso įstatymo teksto, kurio 3–sis straipsnis teigia, jog įstatymas netaikomas šeimos ir privataus gyvenimo sferose.
Siekdami iš įstatymo projekto išguiti „šeiminės padėties“ sąvoką, jie leidžia pasmerkti daugiavaikes motinas nedarbui ir skurdui, migracijai ar prostitucijai. Jie sutinka, kad švietimo, mokslo ir studijų įstaigose būtų lytiškai priekabiaujama prie vaikų, moterų ir vyrų, nes iki šiol Lietuvos įstatymuose toks elgesys minėtose įstaigose nėra įvardytas kaip nusikalstama veika. Jie pasmerkia mūsų vaikus pažeminimui, kadangi iki šiol lytinio priekabiavimo aukos verčiamos bijoti ir paklūsti mokytojo, dėstytojo, direktoriaus ar administratoriaus autoriteto galiai, yra psichologiškai žlugdomos, nes bijo viešinti priekabiavimo dėl lyties atvejus.
Lietuvos bažnytininkai nepatiria diskriminacijos pažeminimo nevilties, nes jiems svetima atsakomybė už žmogaus diskriminacijos „naštos“ mažinimą. Jiems to nereikia. Tikintieji jiems bučiuoja rankas. Jie laikomi Dievo vietininkais žemėje. Tačiau, dažnai pakeldami akis į Dangų, jie nemato konkrečių žmonių konkrečios kančios, akivaizdžių žmogaus orumo žeminimo faktų.
Žmonių lygybės, lyčių diskriminacijos mažinimo problemos buvo gvildenamos Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai metu. Šie klausimai lieka ir Graikijos pirmininkavimo programoje. Tačiau ar tų klausimų svarbą suvokia Lietuvos bažnyčia ir jai paklūstantys Seimo nariai?