Su premjero Sauliaus Skvernelio palaiminimu sudaryta darbo grupė dėl aukštojo mokslo pertvarkos bent jau baigė darbą – ir paskelbė išvadas, paimdama aukštą reformų gaidą: Jungsime universitetus! (Fone turėtų girdėtis triumfališkos trimitų fanfaros.)
Tai ryškesnė reforma, negu Darbo kodeksas, ji didesnė, turės reikšmingesnių ir ilgalaikiškesnių pasekmių, negu urėdijų pertvarka. Ant šios reformos kortos savo – kaip Reformų Premjero – reputaciją pastatė Saulius Skvernelis.
Šioje vietoje gal reikėtų pasakyti, kad reformos siūlymai nėra be priekaištų ir jų atžvilgiu turiu rezervacijų – nors ir visokeriopai reformą palaikydamas bei remdamas.
Pirmiausia, kokios apimties žadamoji reforma? Iš karto žiniasklaida paskelbė, kad teliks keturi universitetai. Tačiau įdėmiai perskaičius, aišku, kad iš 14 valstybinių universitetinių aukštųjų mokyklų liks ne keturios, o bent 7-9: penki universitetai (2 tarptautiniai, 2 technologiniai ir LSMU) bei 2-4 akademijos. Taigi pažaidus pavadinimų keitimu, rezultatas pateikiamas ambicingiau, negu planuojama pokyčių tikrovė. 2011 m. aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos planas buvo ambicingesnis – deja, užgriuvęs rinkimų ciklas netruko jį palaidoti.
Antra, galima ginčytis dėl plano detalių. Pavyzdžiui, abejonių kelia MRU prijungimas prie Vilniaus universiteto, kuris ir taip turi stiprų Teisės fakultetą – o ne prie VGTU, kaip buvo siūlyta. Tokio sujungimo pasekmė būtų ta, kad Lietuvoje liktų tik viena teisės mokykla – ar tikrai to norime?
Kvestionuočiau ir siūlymą kurti technologijų universitetą Klaipėdoje – tam arba reikės labai didelių investicijų, arba tai bus ne universitetas, o kažkoks kompromisas tarp kolegijos ir instituto.
Plane nekalbama apie mokslo institutus. Jei norime turėti tarptautinio lygio universitetus, dabar praktiškai savarankiškai veikiančių valstybinių mokslo institutų potencialą reikia įjungti į visą aukštojo mokslo sistemą, ieškoti sinergijos.
Trečia rezervacija – dėl terminų: tokį planą parengti galima buvo dar sausį, o dabar jau turėti priimtą nutarimą Seime ir reorganizacijos planą. Tačiau, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekad.
Tik ar tikrai ne „niekad“?
Vos pristačius reformą, dar nė dienai nepraėjus, Vyriausybei pradėjo trūkti kvapo paimtai aukštai natai tęsti, reformos balsas pradėjo trūkčioti ir virpėti. „Jokios prievartos nebus, bus šnekama“, užtikrino Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis. „Tikrai mums nėra svarbu, kas su kuo jungiasi, bet nesikeisti natūraliai nebus galima“, liberaliai ir mįslingai pareiškė premjeras Saulius Skvernelis.
Paskui Vyriausybė nusprendė išvis nebeteikti Seimui nutarimo dėl aukštųjų mokyklų jungimo, kol jo neišdiskutuos pačios aukštosios mokyklos (tarsi jos nebūtų vien to diskutavę tris mėnesius prieš tai). Galiausiai savo paramą reformai atsiėmė ir Prezidentė: „Na koks skirtumas vienu ar dviem universitetais bus daugiau ar mažiau, visiškai ne ten esmė,“ paatviravo valstybės vadovė.
Dar galima pridėti socialdemokratų pasipriešinimą universitetų jungimui („Ne universitetų skaičius svarbiausia“ – Rimantas Vaitkus), Seimo valstiečių skepticizmą – ir ką mes matome? Matome besikaupiančius juodus debesis universitetų tinklo pertvarkai – o našlaičiu likęs reformos planas (iš Vyriausybės pozicijos jis per vieną dieną tapo „mokslininkų pasiūlymu“) šniurkščioja kamputyje.
Ar reformai bus lemta įvykti? Iš tiesų – koks skirtumas, vienu ar dviem universitetais daugiau ar mažiau? Gal tikrai, kaip sako Prezidentė, pradedame ne iš to galo? Gal galima aukštojo mokslo kokybę sureguliuoti kitaip – kokybės kėlimo įrankiais, kaip, atrodo, teigia socdemai?
Reformų kelias, kai kokybės siekiama kitais būdais – per finansavimo svertus, per sutartis su aukštosiomis mokyklomis, per priėmimo balo ir programų rentabilumo kartelės įvedimą – gali veikti tik tuo atveju, jeigu yra labai aiški išreikšta politinė valia ginti aiškiai Vyriausybės išreikštą kokybės reikalavimą, finansiškai bausti įsipareigojimų nevykdančias aukštąsias mokyklas, priekabiai prižiūrėti įsipareigojimų vykdymą.
Ar yra tokia politinė valia? Atsakymas akivaizdus jau dabar: ne, nėra. Tereikėjo, paskelbus AM tinklo pertvarkos planą, universitetams ir jų lobistams koalicinėje taryboje pradėti šurmuliuoti, ir visi reformos protagonistai – pirmiausia Premjeras, paskui ir Prezidentūra bei Kultūros komiteto pirmininkas – dėjo į kojas. Jų apologetai aiškina, kad tai išmintingas taktinis manevras, kaip koks Vytauto atsitraukimas Žalgirio mūšyje. Viešojoje erdvėje tai panašiau į Vytauto manevrą Vorsklos mūšyje: zbiegli, koni przemieniając.
Ar užteks politinės valios priešintis, kai merdinčių aukštųjų mokyklų administracijų lobistai diena iš dienos zulins slenksčius ir zys: „Pamėtėkit pinigų, neleiskit subankrutuoti“? Baikit, nemanau.
Kol yra 14 universitetų, yra keturiolika administracijų, bijančių prarasti postus, titulus ir triušio kailiuku apkraštuotas rektorių mantijas. Karti patirtis sako, kad dalis jų kovos partizaninį lobistinį karą, verčiau eis Pilėnų keliu, gins savo prerogatyvas iki paskutinio emigravusio studento, negu sutiks jungtis. Vienintelis būdas užtikrinti, kad kokybės reforma pradėtų vykti – perkirsti šitą Gordijaus raizgalynę, sukurti 3-4 stiprius universitetus, su kuriais nereikės ginčytis, kad nėra gerai taip, kaip yra. Nes dabar yra ir taip manančių. O kur dar lėšos, sutaupytos, kai nebereikia jomis šildyti rektorių savivertę ir ištuštėjusius pastatus...
Galiausiai, aukštojo mokslo kokybės negalima pradėti kelti „iš kito galo“, be tinklo optimizacijos, dar ir dėl priežasties, kurią tiksliai įvardija Nerija Putinaitė: „Studijų programų kokybė labai priklauso nuo išteklių, taip pat ir "žmogiškųjų". Negali būti kokybiška studijų programa, už kurios yra du ar trys dėstytojų etatai. Todėl be universitetų jungimo ir dėstytojų sutelkimo programoms vykdyti, esminio pokyčio kokybėje nevyks. Be to, studijų programų kokybė tiesiogiai priklauso nuo mokslinių tyrimų, ar dėstytojai turi tam laiko, ar juos vykdo. Čia taip pat svarbus universitetų jungimas, nes sujungti universitetai gali stambinti programas, juose įdarbinti daugiau dėstytojų, mažinti jų krūvius ir eventualiai palikti laiko moksliniams tyrimams.“
Paprastai kalbant, aukštojo mokslo reforma turi būti aiški, sisteminė ir ryžtinga. Jeigu ją bus bandoma daryti „iš kito galo“, be aukštųjų mokyklų jungimo, ji bus miglota, padrika ir pusinė. Ji nepasieks tų tikslų, kurie jai keliami.
Aišku, yra manančių, kad su aukštojo mokslo reforma jau pavėluota. Jei reformos planą Vyriausybė būtų priėmusi sausio mėnesį, kai Premjero populiarumo banga šlavė viską, kas pasipainiodavo kelyje, dabar jau būtų rengiami pirmieji naujų universitetų statutų projektai. Dabar gi poros mėnesių reikės vien tik reorganizacijos planui parengti, o statutai Seimą pasieks geriausiu atveju kitą pavasarį (kadangi didžiąją rudens sesijos dalį praris biudžeto klausimai). Tik metai tebus likę iki Prezidento ir savivaldos rinkimų – ar daug bebus norinčių rizikuoti politinėmis reputacijomis? Ir taip, aukštojo mokslo reformos planas, įtrauktas rinkimų ciklo verpeto, vėl gali prasmegti toje juodojoje skylėje, kur pradingsta visi ryžtingesni užmojai.
Ir šioje vietoje glūdi rimtesnė problema, negu tik rūpestis Lietuvos aukštojo mokslo ateitimi (kad ir koks svarbus jisai būtų). Viena iš priežasčių, paskatinusių radikalaus rėksmingo populizmo iškilimą Vakarų pasaulyje, yra demokratijos neveiksnumas, demokratinių valstybių chroniškas negebėjimas priimti adekvačių ir ryžtingų sprendimų vis gilėjančių iššūkių akivaizdoje.
Pokyčiai aukštajame moksle pribrendę, dėl to visi sutaria. Tačiau jeigu dėl įsišaknijusių lokalinių interesų gynimo, gebančio sukelti ermyderį viešojoje erdvėje, šis sprendimas bus nukeltas „iki geresnių laikų“, tai reikš, kad mūsų demokratiniai mechanizmai neadekvatūs pasitikti šiuolaikinio pasaulio mums metamus iššūkius. Tuomet teliks, kaip Maironio apdainuotam „kūnui skito nugalėto“, plaukti pasroviui, nešamiems procesų, kurių mes nepajėgiame valdyti ir kuriems nesugebame pasipriešinti.
Reformų reikia tam, kad įrodytume, jog demokratija pajėgi veikti, jog ji gali spręsti visuotinius bendrojo gėrio klausimus, o ne paskęsti paskirųjų interesų ir lobistinių grupių siekių derinime.
Premjeras parodė, kad jam ne vis tiek, kokį pėdsaką jis paliks istorijoje. Dabar jis turi įrodyti, ar jis, turėdamas sau už nugaros šitokią politinės galios kritinę masę, bus vienas iš tų politikų, apie kuriuos tebus galima pasakyti „norėjo kaip geriau, bet išėjo kaip visada“ – ar išliks atmintyje kaip reformatorius, regintis ilgalaikę valstybės viziją ir sugebantis ją ginti.
Pasirinkimas – Jūsų rankose, Premjere. Laikas apgręžti arklį ir grįžti į mūšio lauką.