Kiek savivaldybė įsiskolinusi savivaldybės įmonėms, kiek jos turi skolų, kiek įsiskolinta ar vėluojama atsiskaityti rangovams – duomenys kruopščiai slepiami. Tik retsykiais į viešąją erdvę prasiskverbia tai liudijančios detalės – kai kelios savivaldybės įmonės po mėnesį kitą nebeturi iš ko darbuotojams mokėti algų, ir tik viena jų, humaniškesnė, dar moka algas mažų vaikų turinčioms šeimoms.
Kai darbus atlikę rangovai priversti kaulyti, maldauti ir „tepti“, kad jiems būtų sumokėta bent trečdalis pinigų už seniai atliktus darbus. Kai Vilniaus valdžia priversta įkeisti savivaldybės pastatą, kad galėtų pasiskolinti pinigų skoloms grąžinti, ir t.t. Esama hipotezių, kad „šešėlinė“ Vilniaus skola gali sudaryti dar 100-150 milijonų litų.
Šioje byloje jau nuskambėjo žodis „Detroitas“, nuo praeitų metų įvardijantis visa tai, su kuo susiduriame ir Vilniuje: savivaldybė, pataikaujanti publikai dabar, negalvojanti apie tai, kas bus po metų ar kelerių, švaistanti pinigus efektingiems ir grandioziniams, bet anaiptol ne efektyviems ir būtiniems projektams, labiau besirūpinanti tuo, kad pinigai nueitų į „teisingas“, saviškių kišenes, negu nauda žmonėms ir miestui. Tai tęsėsi ilgai; kadaise klestėjęs miestas, buvęs vienu didžiųjų JAV ekonomikos variklių, ėmė tuštėti ir nykti, augo nedarbas, daugėjo apleistų pastatų, neapšviestų gatvių.
Miesto valdžia nesiėmė kardinalių sprendimų, vis tikėdamasi stebuklingo savaiminio atsigavimo ar netikėtos pagalbos iš išorės, iš centrinės valdžios. Galiausiai praėjusių metų kovą Detroitas pasidavė: nuo 1,8 milijono savo didžiausio klestėjimo laikais sumenkęs iki 700 tūkstančių gyventojų, jis bankrutavo, turėdamas apie 20 milijardų dolerių skolą, prilygstančią 0,13 proc. JAV bendrojo vidaus produkto.
Palyginimui – dabartinė Vilniaus skola sudaro apie 1,2 procento šalies BVP. Dabar miestas skelbia konkursą finansų konsultantams, kurie pasakytų, kaip iš tos skolos pradėti bristi.
„Aš suprantu, kad savivaldybė pripažįsta, jog neturi, iš kur pasiskolinti, kad galėtų refinansuoti turimas paskolas ir tolesnes veiklos išlaidas. Situacija yra bloga. Faktas, kad savivaldybė negali normaliai rinkoje pasiskolinti iš finansinių institucijų, labai aiškiai signalizuoja, kokia yra savivaldybės padėtis“, teigia Nerijus Mačiulis (DELFI), kuriam atitaria Ingrida Šimonytė: „Turbūt tam konsultantų ir reikia, kad ir pati savivaldybė nebežino (kokie yra įsipareigojimai)“...
Tačiau net ir sėkmingai įkeitęs savivaldybės pastatą bankui, o žmoną – socdemams (kurie mainais padidino Vilniui tenkantį finansavimą; beje, abiejų sandorių vertė panaši – po 50 milijonų litų), meras Zuokas Vilniaus įsiskolinimų, panašu, neeliminuos. Nematyti, kad būtų mąstoma apie išlaidų mažinimą ar į šešėlį nutekančių lėšų susigrąžinimą į miesto biudžetą. Juo labiau, kad, kaip pastebi Ingrida Šimonytė, „Vilnius visada pasižymėjo tuo, kad visada turėjo daug visokių idėjų. Yra buvusi ne viena stambaus masto idėja, kuriai nebuvo realaus finansavimo.“
„Stambaus masto idėjos“ – tai „Air Lituanica“, jau „suvalgiusi“ mažiausiai 20 milijonų litų iš miesto biudžeto, Guggenheimo muziejus, dabar jau perkrikštytas Ermitažu, prieš Naujuosius Metus vėl, kaip banginis iš vandenyno gelmių, į darbotvarkę iškilęs greitasis tramvajus.
Šalia stambių – dar ir visas spiečius smulkių ir vidutinių idėjų, kurių pavaizdžiausia – „Vilnius veža“, nuosava miesto taksi kompanija, vis netampanti pelninga ir vis žadanti jau kitą mėnesį tokia tapti. Kad tik nebūtų taip, kad ji subankrutuos tą akimirką, kai tik bus išmokėtas automobilių lizingas, ir ją pusvelčiui nusipirks kokia nors privati kompanija, suprantama, „neturinti jokių sąsajų su meru ir jo aplinka“.
Jeigu jau apie tai prakalbome, Vilniui visai realus ne tik Detroito, bet ir kitas scenarijus, kurį sąlyginai pavadinčiau „Neapolis“. Kalbu ne apie picerijų gausą ir ne apie pavojingą Vezuvijaus kaimynystę; nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio šio miesto komunalines paslaugas kontroliuoja Camorra, nusikaltėlių „šeimų“ sindikatas, kartu su Sicilijos mafija vienas seniausių ir įtakingiausių organizuoto nusikalstamumo tinklų Italijoje. Camorrai itin rūpi šiukšlių išvežimas ir utilizavimas. Jeigu jie veiktų šiaurinėse, Lietuvos platumose, jos atstovams turbūt lygiai parūptų ir šildymas bei su šildymo monopolija susijusios ne itin teisėto pasipelnymo galimybės.
Apie „2Š“ – šiukšlių ir šilumos – monopoliją Vilniuje jau pakankamai rašyta. Vasarą mieste buvo kilęs politinis sambrūzdis, kai į kruopščiai iš anksto suplanuotą pilnutinį verslo ciklą – „rubikoninė“ įmonė surenka šiukšles ir pristato jas į „savą“ deginimo gamyklą, o pagaminta šiluma tiekiama į savus „Dalkia“ šilumos tinklus – įsiterpė, kaip spėjama, darbiečių interesams atstovaujanti šiukšlių deginimo įmonė, tačiau interesai galiausiai buvo suderinti, ir ciklas galės sklandžiai suktis, monopoliškai diktuodamas kainas, jų savikainą kiekvienoje studijoje šiek tiek išpūtus su savų tiekėjų pagalba.
Jau yra rašyta apie tai, kad akcininkų paieškos bebankrutuojančiai vieno lėktuvo aviakompanijai „Air Lituanica“ primena „Vilniaus brigados“ reketo laikus prieš 20 metų. Kalbama, kad ne vienam privataus sektoriaus rangovui buvo duota suprasti, jog bilietas į sėkmingą dalyvavimą savivaldybės ar jos įmonės konkurse yra vadinamųjų „Zuoko avialinijų“ akcijos įsigijimas. Jau nekalbant apie tai, kad savivaldybės įmonės buvo ir yra tiesiogiai spaudžiamos skolinti pinigus ar kitaip finansuoti šį mero viešųjų ryšių projektą.
Galiausiai, ne vien ars gratia artis, grynuoju menu dvelkia vis reanimuojamas Guggenheimo muziejaus projektas – žurnalistai galėtų pasidomėti, kam priklauso žemės sklypas, kuriame jį ketinama statyti. Dar pridėkime, kad į skandalinguosius „Vilniaus vandenis“ grįžo įmonės šeimininkų socdemų paskirtas jų viršininkas, ir pradėtoji korupcijos byla prapuolė – atspėjote – kaip į vandenį.
Įsišakniję, nevaržomi korupcinio valdymo įpročiai, nepripažįstantys jokių kliūčių ar suvaržymų „iš apačios“, iš piliečių pusės, be abejo, negali taikstytis netgi su tomis menkomis bendruomenių savarankiškumo apraiškomis, kurias teikė metų tėkmėje susiformavusi seniūnijų sankloda. Todėl visiškai logiška, kad vienas paskiausių žingsnių korupciniame miesto užvaldyme yra seniūnijų sunaikinimas.
Šis epizodas rodo, su kokiu atsidėjimu ir kaip metodiškai naikinamos tikros savivaldos prielaidos. Miesto valdymas tolinamas nuo žmonių, o “savivaldos” vardu prisidengus brukamas tiesioginis mero valdymas, nepaisantis bendruomenių valios ir žmonių noro patiems priimti kvartalą, artimiausią gyvenamąją aplinką liečiančius sprendimus. Lietuvoje pirminis savivaldos lygmuo – labiausiai nuo žmonių nutolęs visoje Europoje. Tačiau užuot priartinusi miesto valdymą prie žmonių, užuot suteikusi didesnę teisę ir galią veikti vietos bendruomenėms, dabartinė Vilniaus valdžia arčiausiai žmonių esantį savivaldos lygmenį – seniūnijas – naikina ir paverčia centrinės miesto valdžios statytiniais: savivalda labai aiškiai pakeičiama „vietvalda“.
Toks mero patvaldystės stiprinimas yra ir didžiulis žingsnis atgal pilietinės visuomenės kūrimosi procese. Be galimybės keisti miestą, realiai dalyvauti jį kuriančių sprendimų priėmime negali subręsti autentiška demokratinio gyvenimo kultūra. Tačiau žmogus, kuris tam, kad neliktų neišrinktas meru, verčiau ryžosi pagrobti savivaldybės tarybos narį – vieną iš Miesto Tėvų, kaip kad jie buvo vadinami oresniame bei garbingesniame amžiuje, – vargu ar pajėgus tai suprasti.
Seniūnijos nepanaikintos tik penkiose „miesto pakraščiais“ eufemistiškai įvardytose seniūnijose, o iš tikrųjų – ten, kur seniūnai priklauso Lietuvos lenkų rinkimo akcijai. Šioje išimtyje matyti trečioji Vilniaus raidos tendencija, kurią įvardyčiau kaip „Belfasto“ scenarijų.
Belfastas, žinia, yra vieta, kur airiai ir anglai, katalikai ir protestantai gyvena pasidaliję atskiruose „getuose“ ir pliekiasi dėl kiekvieno kvartalo, mokyklos ar užeigos priklausomybės.
Vilniuje problema yra ne tik ta, kad miesto valdančiąją koaliciją sudarančioms partijoms išdalytos „privilegijuotos interesų sferos“, kaip kad „Vilniaus vandenis“ kontroliuojantys socdemai ir šiukšlių deginimą išsikovoję darbiečiai. Pataikaudamas LLRA ir atiduodamas jų žinion švietimo sritį, Artūras Zuokas pradėjo itin pavojingą procesą, vedantį į etninės nesantaikos gilinimą ir kovos dėl savo „teritorijos“ aštrėjimą.
LLRA atitekęs švietimas – tokia sritis, kuri ypač politizuota ir kur negalima pasitikėti, kad ši politinė jėga sieks ne siaurų savo interesų, o bendrojo miesto gėrio. Jų politikams svarbiau ne rūpintis kelti problemišką Vilniaus ugdymo kokybę (kuri, nors ir stipriausia Lietuvoje, vis dėlto yra netolygi ir atsiliekanti netgi aplinkinių šalių kontekste), bet laikytis įsikibus į „savo“ mokyklos pastatą, net jeigu jį lanko keliskart mažiau mokinių, negu šalimais esantį mažesnį pergrūstą lietuviškos mokyklos pastatą.
Galiausiai, švietimo sritis yra tokia, kurios sudėtingų problemų ši politinė jėga tiesiog neturi gebėjimų spręsti, net jei to norėtų. O kai tokie opūs klausimai atiduodami vienos etninės grupės interesus ginančiai, virš bendrojo visų intereso juos keliančiai grupuotei, miesto bendruomenėje didėja susiskaldymas ir nepakantumas, vyksta „belfastizacija“, kuomet skirtingos tautybės „apsikasa“ savo teritorijose ir jas iš paskutiniųjų gina, užuot ieškoję visiems geriausių sprendimų.
Vilnius, privestas prie bankroto ribos; Vilnius, atimtas iš žmonių, valdomas korupcinių interesų vienijamos oligarchinės klikos; Vilnius, kuriame gilėja etninė nesantaika, – toks yra tris kadencijos ketvirčius bebaigiančios Zuoko koalicijos valdymo rezultatas. Tokią „valdymo patirtį“ Artūras Zuokas, paskelbęs apie savo kandidatavimą į prezidentus, nori padovanoti ir visai Lietuvai.
Vis dėlto tuos trijų miestų pavyzdžius naudojau ne tam, kad tirštinčiau spalvas ir prognozuočiau apokaliptinius scenarijus. Dėl daugelio priežasčių Vilnius nėra ir nebus nei Detroitas, nei Neapolis, nei Belfastas. Nemanau, kad Vilnius bankrutuos. Tikiuosi ir stengsiuosi, kad rubikoniniams tinklams nepavyktų iki galo apraizgyti miesto.
Galiausiai, netikiu, kad tirštėjanti etninė nesantaika išsilies atviru smurtu ir riaušėmis. Tačiau jeigu optimistinis scenarijus nugalės, taip bus ne dėl Zuoko, bet nepaisant jo ir jo koalicijos sėbrų pastangų. Trijų miestų pavyzdžiai išryškino tendenciją – kokia kryptimi miestas ėjo paskutinius dvejus metus. Dar daugiau, kontrasto principu jie atskleidė, kiek daug Vilnius būtų galėjęs pasiekti, jeigu jis būtų valdomas kaip, pavyzdžiui, Talinas, Zürichas ar Dublinas.
Aišku viena: Vilnius gali geriau. Vilnius vertas geresnės ateities.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.