Šiandien rytą Vilniaus Klube Jacques Barbier, belgas, septyniolika metų gyvenantis Vilniuje, pasakojo, kas jį traukia Lietuvoje: „Čia geri laikai yra ateityje, jūs į juos judate, bandote juos sukurti. Vakarų Europoje – Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje – geri laikai yra praeityje, ir visi aiškiai suvokia, kad jie nebesugrįš.“
Toks žvilgsnis iš šalies malonus, kurgi ne, bet pacitavau jį ne tam, kad pasigiriamai lyginčiau Lietuvą su blogais, blogais ir supuvusiais Vakarais: nes mes ir esame Vakarai. Jau seniai esame tapę Vakarų dalimi tiek savo dorybėmis, tiek patologijomis. Ir kuo toliau galvoju, tuo labiau atrodo, kad pagrindinė mūsų, Vakarų problema yra tikėjimo problema: tikėjimo savimi, savo ateitimi, savo vertybėmis krizė.
Jacques’o įžvalga puiki tuo, kad ji privertė susimąstyti: Velnias! Bet tai gi iš tiesų mes tikime – tikime tuo, kad ateityje bus geriau, kad galime kažką pakeisti. Ir kad turbūt todėl taip nirštame, kai tie, kuriuos išrinkome priimti sprendimus, reformuoti ir keisti, nieko nedaro ir tik siurbia naudą iš esamos padėties. Ir kaip giliai vis dėlto mūsų požiūrį į tikrovę persmelkia ir struktūruoja tas teberusenantis tikėjimas.
Tačiau šalia egzistuoja ir netikėjimas – panašus į tą, kurį Jacques’as įžvelgia senosios Europos kraštuose: geriausios dienos esą praeityje. Viena jo versija teigia, kad sovietinėje praeityje. Laimei, šitas niauri ir neviltinga nostalgija nyksta, jos išpažinėjų mažėja, reikia vis didesnės saviapgaulės, kad galėtum ja nuoširdžiai gyventi.
Daug bjauresnis yra kitas netikėjimo pavidalas, kuris kalba, kad esame nepavykusi valstybė, neišsipildžiusi tauta, kad istorinis šansas praleistas, ir Lietuvos projektas nebepavyks. Tik pažiūrėkit į emigraciją, tik pažiūrėkit į mirštamumą, sako šio netikėjimo apaštalai. Veržėtės į Europą, o Europa aižėja ir merdi, su radžviliška gaidele balse piktdžiugiškai konstatuoja spuoguoti apokaliptikai. Dvidešimt septynerius metus engėte ir alinote tautą, teisuoliškai kaltina dar kiti, nepagalvodami – ar gal sąmoningai negalvodami, – kad taip visą mūsų sunkią laisvės istoriją paverčia priespaudos istorija, o istorijos subjektus ir kūrėjus – istorijos aukomis.
Šito netikėjimo apraiškos nebūtinai yra artikuliuotos ir aršios. Tai ir tylus biurokratų netikėjimas, kad jų pareiga – kažkas daugiau, negu tik „atbūti“ nuo 9 iki 5, pakeliui pasirūpinant savo reikaliukais. Tai ir požiūris į valstybės valdymą kaip į „nuosmukio vadybą“: „Nieko gero čia vis tiek nebebus, tai neverta ir plėšytis ar galvoti kažką keisti – o jei kas blogo ir nutiks, svarbu, ne per mano budėjimą“. Tai ir tylus abuojumas piliečių, kurie neina balsuoti („Vis tiek niekas nepasikeis... Visi jie vienodi“) ir atsisako liudyti, kai iš jų reikalauja kyšio arba otkato („Ai, kam čia veltis...“).
Dar vieną netikėjimo savimi, savo ateitimi pavidalą skvarbiai yra aprašęs Andrius Tapinas: „Ir taip jauname prote palengva formuojasi įsitikinimas, kad tik pradėjęs eiti savo gyvenimo kelią jau atsidūrei akligatvyje. Ir kad kalti bus kiti. Ir kad valstybė turi tavimi pasirūpinti, nes normalios šalys rūpinasi savo piliečiais (kurie per pastaruosius penkerius metus sumokėjo turbūt 13 eurų mokesčių, bet gavo 13 000 eurų per pašalpas, lengvatas ir kitus dalykus). Ir vaikai nustemba, kai tu sakai, kad jeigu tau kažkas gyvenime nesiseks, kaltas visų pirma būsi pats. Ir kad valstybė tai ne kažkokia didelė institucija Gedimino prospekte, o mes visi.“
Ir šitas netikėjimas labai organiškai perauga į tvirtą įsitikinimą, kad kiti – valdžia, valstybė, visuomenė, darbdaviai, Europos Sąjunga – yra skolingi tau gerą gyvenimą. O jeigu jo negausi, kiti bus dėl to kalti.
Netikėjimo formų visada yra daugiau, negu tikėjimo, kaip pastebėjo dar Šv. Augustinas, sukatalogavęs kelias dešimtis erezijų. Netikėjimas, kad ką nors gali iš esmės pakeisti. Netikėjimas, kad gali įveikti problemiškos aplinkos užkrautą nesėkmių ir priklausomybių paveldą. Netikėjimas veikimo bendrajam gėriui prasmingumu: „O kas man iš to?“
Prasmių matymas yra grynai tikėjimo klausimas. O be tikėjimo savo veiksmų prasmingumu – kad savo paties darbu ir pastangomis galima susikurti gerovę bei ateitį – neveiks ir racionaliu egoizmu pagrįsta ekonominė laisvosios rinkos sistema. Pirmiau už išskaičiavimą, naudą ir egoizmą yra tikėjimas, kad kryptingi veiksmai ir pastangos turi prasmę. Jei to motyvuojančio tikėjimo nėra, darbas tampa bausme, ir telieka vienas kelias – iš gūdžios tikrovės ir ateities baimės vaduotis alkoholiu ar kitomis savidestrukcijos formomis.
Nerija Putinaitė tiksliai užčiuopė tą autodestrukcijos ir socialinės prasmės – socialinio tikėjimo – stygiaus ryšį: „Kai visuomenėje žmonės daug geria, tai paprasta išvada, kad ne dėl didelio prieinamumo, o dėl to, kad jaučiasi nelaimingi, nusivylę, ir alkoholį vartoja kaip antidepresantus ar gyvenimo praskaidrintoją. Kad jis nelabai padeda, rodo savižudybių skaičiai ir emigracija. [...] Reikia pasiūlyti kažką kita, dėl ko alkoholio nereikės. Kad ir naujas socializacijos formas, veiklas ir pan. Tačiau visada paprasčiau atimti alkoholį. Nes perkurti visuomenę, ją padaryti draugiškesnę, pasitikinčią aplinkiniais ir jiems padedančią yra sunkus uždavinys, kur vienos įstatymo pataisos nepakanka.“
Tikėjimu remiasi ir demokratijos veikimas. Čia jis iškyla tokioje daugybėje aspektų, kad galima sakyti, demokratija kaip santvarka apskritai laikosi „ant garbės žodžio“ – ant tikėjimo ir pasitikėjimo. Kodėl turėtume siekti pavojingo laisvės netikrumo, o ne gyventi komfortabilioje nelaisvėje? – tai tikėjimo klausimas. Kaip ir pamatinė demokratijos prielaida, kad žmogus, jei turės pakankamai žinių, bus linkęs rinktis didesnį gėrį – kas tai, jei ne pašėlusiai optimistinio tikėjimo žmogaus prigimtimi postulatas?
Arba tikėjimas tuo metafiziniu „mes“ – tauta, liaudimi, demos – kuris iškyla kaip galutinis politinės galios bei suverenumo šaltinis ir kuris kalba Konstitucijoje. Tai ir tikėjimas – pasitikėjimas – kitais piliečiais, leidžiantis jaustis vienos politinės bendrijos, turinčios bendrus tikslus, nariais.
Ir pasitikėjimas, kad ir nenoromis suteikiamas, išrinktais tautos atstovais, už kuriuos kiekvienąsyk atiduodamas balsą patiki atstovauti bei kurti bendros valstybės tvarką. Ir netgi tikėjimas, kad atiduoti balsai daugmaž tiksliai ir sąžiningai suskaičiuoti. Kad demokratija funkcionuotų, reikalingas ir pamatinis sutarimas dėl vertybių, ir viešai pripažįstami autoritetai, ir moralinių nuostatų klodai – ir visa tai vienaip ar kitaip susiję su tikėjimu bei pasitikėjimu. Kad formalieji, apčiuopiami demokratijos mechanizmai veiktų, reikia tiek nematomų tikėjimo saitų, kad dabar Vakarus krečiančią demokratijos krizę galima drąsiai vadinti politinio tikėjimo krize.
Patriotizmas apskritai yra neatsiejamas nuo tikėjimo. Jorge Luis Borgesas dialoge, kur vienas kalbėtojų galėtų būti ir lietuvis, rašo: “Ką reiškia – būti kolumbiečiu?” – “Nesu tikras, – atsakiau aš. – Tai tikėjimo aktas.” Galiausiai patriotizmas, kaip į kraštutinį savo tiesos įrodymą, remiasi į vienišą kario figūrą. Ir kiekvienas, kuris ima į rankas ginklą ginti tėvynei, tuo pačiu pasiryždamas, jeigu reikės, atiduoti ir savo gyvybę, tai daro todėl, kad tiki kažką už save didesnio. Kažką, pranokstančio ne tik jį, jo šeimą, bet net visas dabar gyvenančias kartas. Tiki kažką, kas padaro prasmingą pačią didžiausią auką, kurią žmogus gali paaukoti – savo gyvenimą, savo vienkartinę egzistenciją.
Patriotas nebūtinai turi būti karys. Jis tik geriausiai iliustruoja mano tezę. Tačiau patriotizmas visuomet susijęs su tam tikra auka – tegu tai būtų geriau apmokamo darbo, geresnio klimato ar didesnio saugumo atsisakymas vardan skurdesnės, šaltos, mažiau saugios, bet savos tėvynės. O aukos prasmė neatsiejama nuo tikėjimo, kuris, kaip rašė Apaštalas Paulius, „įrodo tikrovę, kurios nematome“.
Tai toli gražu ne visi atžvilgiai, kuriais mūsų gyvenimas visuomenėje yra sudaigstytas, kaip nematomu siūlu, tikėjimo aktais. Laisva rinka, kad ir girgždėdama, veikia; demokratija – su trūkumais, bet funkcionuoja. Ir net į kariuomenę savo noru veržiasi daugiau jaunuolių, negu ji pajėgi priimti. Taigi nėra taip, kad tikėjimo visai nebėra. Jo gal netgi daugiau – jei tikėsime Jacques’o liudijimu – negu kai kur kitur. Tačiau jo nepakanka.
Taigi vienas svarbiausių, jei ne pats svarbiausias klausimas – kaip visuomenėje ugdyti tą tikėjimą, apie kurį kalbėjau? Panašiai – nors iš kitos istorinės tradicijos, iš kitos situacijos išeidamas – užduotį šių dienų Amerikai formuluoja Robertas Putnamas: kaip sugrąžinti tikėjimą amerikietiška svajone? (Our Kids. The American Dream in Crisis).
Tai turėtų daryti šeima. Tačiau problemiškoje, traumuotoje visuomenėje natūralus vertybių ir moralinių sanklodų perdavimas per šeimą yra sutrikęs ir netolygus. Taigi vienintelis atsakymas yra – švietimas.
Ir tokio tikėjimo ugdymas yra gal net svarbesnis, negu matematikos ar anglų kalbos žinios. Tačiau absurdiška būtų manyti, kad jo galima išmokti, įvedus atskirą dalyką, kaip matematikos ar anglų kalbos. Tokie dalykai – pačios giliausios vertybės – turi būti ugdomos kartu su kiekvienu dalyku ir per pertraukas, kiekviename vadovėlio puslapyje ir tarp eilučių; jais turi būti persmelkta pati mokyklos dvasia. Ir vėlgi: tikėjimo savimi, savo ateitimi, savo veiksmų prasme neišmokys mokytojai, kurie patys tuo netiki, kurie atėjo mokyti tik todėl, kad nepajėgė įstoti kitur, kur iš tiesų norėjo.
Todėl į mokyklą turi ateiti asmenybės, kurios pačios tiki – kurios dega energija keistis ir keisti kitus aplink save, žmonės, kurie yra lyderiai ir socialinės prasmės daugintojai bei skleidėjai. Tai ir atsakymas, jei norite, į klausimą, kur turi būti rengiami mokytojai Lietuvos mokyklai: tuose universitetuose, kur tokių žmonių yra daugiausia. Nes tai svarbiau, negu dešimtmečiais brandinta specializuota edukologinė išmintis.
Negali perduoti jaunajai kartai tikėjimo, jeigu netiki pats. Mokyklose tvyrančio netikėjimo ženklas man yra atmintyje vis iškylantis pokalbis vienoje švietimiečių konferencijoje su mokytoja iš rajono centro gimnazijos. Kiekvienas neigiamas nutikimas jai buvo akstinas egzaltuotai depresijai. Ji pasakojo, kaip jos mokinį, gabų menininką, bendraklasiai primušė. “Ir kaip po to gali tikėti šita valstybe?!”, šaukte šaukdama reikalavo neįmanomo atsakymo jinai. Besiklausydamas jos (ir laukdamas, kol tirada pasibaigs), kažkaip palyginau šį santykį su neseniai žiūrėtu lenkų filmu, “Nekaltosios”. Tiksliau, su pagrindine jo veikėja, sesele vienuole, kuriai tikėjimo atimti nepajėgė netgi didžiausios išdavystės ir pažeminimai – nes tikėjimas turi galią didžiausią neviltį transformuoti į prasmę.
Jeigu norime tikro atgimimo ir tikros valstybės pažangos, reikės ir tokio tikėjimo – kuris sugeba įžiebti viltį ir juodžiausio skurdo ir nevilties aplinkoje. Reikės mokytojų, kurie imtųsi savo žinias, gabumus ir tikėjimą nešti ten, kur jo labiausiai stinga. Taip, jiems reikės skatinimo, kad gabūs žmonės – kurie gali ir kitoje srityje sėkmingai dirbti bei kurti – vyktų ugdyti ir kelti skurdo Lietuvos, mušamų, neprižiūrimų, apleistų vaikų Lietuvos. Taip, tai kainuos. Taip, tai nevyks paprastai, greitai, be krizių ir be problemų. Tačiau turime suprasti, kad tik pasukę kardinalios švietimo transformacijos keliu, galėsime išauginti kartą, kuri nebus pasmerkta skurdui, nusikalstamumui ir nevilčiai tik todėl, kad gimė netinkamoje aplinkoje. Kartą, kuri nebus pasmerkta netikėjimui savimi, savo ateitimi ir savo valstybe. Kartą, kuri galės, parafrazuojant Ronaldą Reaganą, tikėti, kad „mūsų geriausios dienos dar tik ateis. Mūsų išdidžiausios akimirkos dar ateityje. Mūsų šlovingiausi pasiekimai yra prieš akis.“
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.