Neabejoju, kad tiesioginiuose mero rinkimuose naujai išrinktas meras turės susiimti už galvos pamatęs tikrąją skolų ir problemų naštą Vilniuje. Tačiau šįsyk pažvelkime į tai, su kuo mes, miestiečiai, susiduriame kasdien – tai viešasis transportas. Kalbėti apie viešąjį transportą būtina, nes vien darbo dienomis viešuoju transportu Vilniuje pervežama apie pusę milijono keleivių.
Todėl verčia sunerimti neseniai pasirodžiusi žinia apie tai, kad spalio 21 d. Vilniaus viešojo transporto darbuotojai ketina streikuoti dėl laiku neišmokamų, nuolat vėluojančių atlyginimų. Šiandien Vilniaus viešojo transporto skola siekia 110 milijonų litų, arba apie 200 litų kiekvienam Vilniaus gyventojui – net ir tiems, kurie viešuoju transportu galbūt nė nesinaudoja.
Ši skola niekur nedingo net ir sujungus Vilniaus autobusų ir troleibusų parkus. Tiesa, bendra įmonės skola sumažėjo 70 mln. litų (iki minėtų 110 milijonų), nes „buvo optimizuotos išlaidos“. Tačiau kyla abejonių, ar išlaidos nėra optimizuojamos perkeliant skolų naštą ant darbuotojų pečių – t.y., ar išlaidos nėra taupomos darbuotojų atlyginimų sąskaita?
Nors oro pilimis ir kosmodromais garsėjantis Vilniaus meras Artūras Zuokas prieš rinkimus gyrėsi, jog netrukus vidutinis vilnietis gaus 6400 Lt atlyginimą, tačiau tampa akivaizdu, kad autobusų ir troleibusų vairuotojai – tikrai ne tie, kurie šį skambų pažadą pajus savo kišenėmis.
Tuo galima įsitikinti, pavarčius Vilniaus viešojo transporto darbuotojų darbo užmokesčio aprašą: autobuso ir troleibuso vairuotojų darbo užmokestis 2014 m. lyginant su praėjusiais metais sumažėjo nuo 3442 iki 2930 litų. Nors tai - kiek daugiau nei vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje, tačiau reikia nepamiršti, kad tokį atlyginimą mokame už saugią kelionę namo ar į darbą.
Įmonės skola, laiku neišmokami darbuotojų atlyginimai, gana aukštos (lyginant su vidutiniu užmokesčiu) viešojo transporto bilietų kainos, senstantis autobusų ir troleibusų parkas (žvelkime ne tik į miesto centre važiuojančius autobusus ir troleibusus – kuo toliau nuo centro ir pagrindinių transporto arterijų, tokių kaip Stotis-Santariškės, tuo transporto būklė yra prastesnė)...
Viskas liudija, kad transporto problemos sprendžiamos fragmentiškai ir ieškoma tik laikinų, kosmetinių sprendimų, kuriam laikui nuspiriant problemą tolyn. Viešasis transportas, užuot tarnavęs vilniečių patogumui, tampa kasdiene kančia tiems, kam jis labiausiai reikalingas – piko valandomis keliaujantiems į darbą ir namo.
Vienas iš būdų problemai spręsti – didinti konkurenciją viešojo transporto sektoriuje, t.y. sudaryti sąlygas privatiems vežėjams teikti paslaugas miesto transporto ribose. Šis sprendimas pasiteisino daugelyje miestų, o pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai Klaipėdoje veikia net 7 keleivių pervežimo įmonės, nors miestas kelissyk mažesnis nei Vilnius. Tuo tarpu Vilnius eina priešinga – monopolizacijos – linkme.
Tebemanau, kad Artūro Zuoko sprendimas 2013 m. išguiti privačius vežėjus už miesto ribų yra neteisingas – reikėjo įtvirtinti aukštus kokybės standartus privačių vežėjų teikiamoms paslaugoms, o ne apskritai uždrausti jiems vykdyti veiklą. Galbūt tikėtasi, kad konkurentų pašalinimas padidins įplaukas į miesto viešojo transporto biudžetą, tačiau, kaip matome, tai neįvyko: skola neišnyko ir atlyginimų mokėti nebėra iš ko.
Didesnė konkurencija, geresnės paslaugos, atsakingesnis, į keleivių srautus dinamiškai atsižvelgiantis transporto maršrutų išdėstymas skatintų dažniau naudotis viešuoju transportu. Tik tuomet garsus posakis: „Išsivysčiusi šalis yra ne ta, kur vargšai turi mašinas, o kur pasiturintys naudojasi viešuoju transportu“ (dažnai priskiriamas Mockui, bet iš tiesų priklausantis kitam Bogotos merui, Gustavo Petro), - šiandien esantis tik siekiamybė, bendrų pastangų dėka taps tikrove.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.