Tai reiškia reformas, taupymą, efektyvumo didinimą, tuo pačiu neatsisakant pradėtų projektų ir imantis naujų iniciatyvų, jei leidžia kišenė. Bet dar yra keletas klausimų.
Kad būtų aiškiau, aš šiuose rinkimuose palaikiau Artūrą Zuoką ir buvau jo partijos sąrašo kandidatas (19 nr.), nors Remigijų Šimašių, kaip ir kitus Liberalų sąjūdžio vadovus pažįstu daugiau nei 20 metų. Dar nuo tų laikų, kuomet buvau liberalaus jaunimo nariu ir mano mano 1 proc. parama šiuo metu keliauja LRLS Vilniaus skyriui.
Atvirai sakant, tai netgi svaigstu vien galvodamas apie artėjančius Seimo rinkimus ir galimą liberalų pergalę juose, vadovavimą koalicijai bei pirmąjį liberalų premjerą. Tai yra tai, ko visa vidurinioji klasė laukė 25-erius metus, seiles varvindama į estus. Vis dėlto, šiuo atveju vadovaujuosi anonimine citata: „Sokratas mano draugas, bet tiesa brangesnė”.
Grįžkime prie Vilniaus reikalų. Kodėl balsuosiu už Artūrą Zuoką? Ne tik todėl, kad, kaip sakė gerb. A.Užkalnis, „kitiems trūksta fantazijos”, bet todėl, kad Artūras imasi sprendimų, ir juos sugeba įgyvendinti. Tiesa, ne viskas jo rankose ir tuos sprendimus įgyvendinant kartais trūksta profesionalumo savivaldybės administracijoje, duoklės atidavimas koalicijos partneriams juos irgi vilkina ir ,,iškraipo”. Tačiau kaip tik dėl naujai besiformuojančios porinkimės jėgų pusiausvyros savivaldybėje atsiranda šansas, kad meras tandeme su liberalų ir konservatorių vadovaujama dauguma galėtų reformuoti administraciją ir savivaldybei pavaldžias įstaigas, nemažinant reformų greičio ir atsisakant balasto.
Kaip rutuliotųsi kitokios rinkimų baigties variantas? R. Šimašius tampa meru ir savivaldybės taryboje turi daugumą (kas šiai dienai dar nėra pasiekta). Į rinkimus einama su šūkiais, kad Vilnius gali geriau, tačiau mažiau aiškių siūlymų ir sprendimų. Mes turime a priori pasitikėti Remigijaus administraciniais sugebėjimais. Jo, kaip Teisingumo ministro, ataskaita grafiškai tikrai puiki, bet turinio prasme ji nėra stipri, ir vienas, A.Beliackio perdavimo Baltarusijai faktas, ataskaitos turinį paverčia dulkėmis.
Lig šiol kaip Lietuvos laisvos rinkos instituto prezidentas, vėliau kaip vienas iš LRLS lyderis ir Seimo narys, Remigijus akcentuoja libertarines idėjas. Tai yrapuiku šalies mastu, galvojant apie verslo sąlygas, konkurencijos užtikrinimą, piliečių teises ir panašiai, bet savivaldybės lygmenyje šios idėjos neveikia ir yra sunkiai adaptuojamos. Į rinkimus jie atsineša klasikinį liberališką požiūrį – mažinti, karpyti, subranguoti, privatizuoti, sukrepšelinti, tačiau tokių šūkių jie neturi kuo pagrįsti iš kitų, liberalų daugumos jau valdytų miestų praktikos. O kai kurie liberalų pasiūlymai, pavyzdžiui, dėl išmokų popamokinei veiklai ar ikimokykliniam ugdymui, tik didina išlaidas ir atideda problemas vėlesniam laikui.
Neseni rinkiminės kampanijos metu išsakyti Remigijaus Šimašiaus siūlymai laikyti mišias lenkų kalba Katedroje ar leisti dvikalbius gatvių užrašus Vilniaus kontekste skamba dviprasmiškai. Aišku, šiuo atveju, taip pat nelengva atsakyti į klausimą, ką A.Zuokas veikė V.Tomaševskio gimtadienyje, bet faktas, kad net esant Artūro Zuoko koalicijoje lenkų frakcijai tokių klausimų per visus ketverius metus nėra iškilę. Tai lyg ir parodytų, kad abu kandidatai, ieško kelio į penktadalio vilniečių širdis, tiesiog, tik kiekvienas savaip.
Savivaldybės įmonių reorganizavimas ir skaidrinimas perkeliant konservatorių inicijuotą valstybės valdomų įmonių politiką yra puiku, bet čia įmonių paslaugų teikimo įkainiai tiesiogiai įtakoja kiekvieną miestietį (vanduo, šildymas, elektra ir t.t.). Nesu tikras, ar šiuo atveju geresni A.Zuoko ryšiai su Vyriausybe nėra naudingesni miestui, nei liberalų siūlymai. Prie esamos Vyriausybės, bent jau artimiausius dvejus metus, A.Zuokas yra naudingesnis Vilniui, nei R.Šimašius, ypač pirmaisiais Europos Sąjungos struktūrinių fondų periodo metais, kai svarstomi, teikiami ir ,,apginami” ES finansuojami projektai, kurie yra Vilniaus paskutinis šiaudas nesustot augti ir palaikyti esamą infrastruktūrą.
Idėjiškai man artimiausias R.Šimašiaus bendražygis, naujasis Tarybos narys, Maisto banko direktorius Vaidotas Ilgius, kuris žino, kas yra socialinis verslas ir socialinės inovacijos, tik šiek tiek apmaudu, kad tai neatsispindėjo rinkiminėje kampanijoje ir pasiūlymuose.
Aš manau, kad Vilniui augančios skolos ir kitų problemų apsuptyje, kaip niekad reikia socialinių inovacijų, kurios leistų sumažinti savivaldybės išlaidas švietimui, socialinei paramai, komunalinėms paslaugoms ir kitoms sritims neaukojant kokybės ir galutinio rezultato. A.Zuokas iš karto sutiko įtaukti socialinių inovacijų, taktinio urbanizmo ir dalinimosi ekonomikos pasiūlymus į savo programą ir aš jaučiu, kad ir kaip bebūtų paradokslau, kad jis yra daug atviresnis naujovėms, nei Liberalų sąjūdžio kandidatas.
Atrodo, kad Klaipėdoje liberalų daugumai, o Kaune konservatoriams, pritrūko idėjų ir iniciatyvų sustiprinti ir išnaudoti savo miestų privalumus, o Vilnius vis dar „veža“. Ar tvarkant miesto reikalus „išlindo“ partinė ideologija? Jeigu ne, tai ar miestui svarbiau efektyvus vadovas ar etatinis politikas? Nors nesutinku su teiginiu, kad miestui reikia ūkvedžio, bet miestui tikrai reikia žmogaus, gerai jį išmanančio, turinčio daug valios nedelsiant priimti sunkius sprendimus, sugebančio surasti kompromisus bei įtraukti skirtingus partnerius. Šiuo atveju matau, kad toks žmogus yra Artūras Zuokas.
PS Savo mintis sumečiau, dar prieš pasirodant Agnės nuomonei apie šeimas ir vaikus.