M. Kuncaitis. Moderni vergystė – žaizda ant mūsų kūno

Nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą praėjo beveik 13 metų. Per šį laikotarpį, naudodamiesi ES piliečio teisėmis, daugiau nei 10 proc. Lietuvos piliečių pasirinko emigranto kelią. Vieni tai padarė dėl naujų iššūkių, patirties, karjeros galimybių; antri – dėl ekonominių aplinkybių; treti – apgauti siurrealią ateitį žadančių agentūrų.

Tuo tarpu tiek visuomenininkai, tiek politikai jau ne vienerius metus kalba apie užsienyje esančių tautiečių profesionalų grąžinimą į Lietuvą: siūlomos įvairios programos, padėsiančios daryti karjeras tiek privačiame, tiek viešame sektoriuje, kuriamos naujos darbo vietos – tikrai puikios programos! Tik, deja, jos niekaip nepaliečia labiausiai nuskriaustųjų. Tų, kurių mes negirdime ir nematome. Tų, kurie nebeturi nei namų, nei draugų ar artimųjų. Tų, kuriuos tarp gyvybės ir mirties skiria tik maža plonytė linija.

Moderni vergystė – tikrai ne populiariausia tema. Daug patogiau kalbėti apie plaukiančias investicijas, darbo vietų kūrimą, jaunimo potencialą, naujausias technologijas, paversiančias Lietuvą vakarietiška valstybe, ar kokias nors naujai išrastas gyvūnų, ar neva tai engiamųjų visuomenės grupių teises.

Deja, kad ir kaip smagu planuoti nuostabią Lietuvos ir jos žmonių ateitį, reikia pripažinti skaudžią tiesą, kad tarp pusės milijono emigrantų dauguma toli gražu nėra apdainuoti bankų, teisinių kontorų ar kitų tarptautinių kompanijų profesionalai, o, priešingai, dažnai sunkiai angliškai kalbantys (ačiū tiek sovietmečiui, tiek blogai švietimo sistemai), dažnai net nedirbantys oficialiai, paprasti darbininkai. Tačiau šie darbininkai yra svarbūs, nes be šios dalies šalies gyventojų kurti klestinčios Lietuvos viziją yra nihilistinis savęs apgaudinėjimas.

Tad norėtųsi atkreipti valstybės tarnautojų bei politikų žvilgsnį į tuos, kuriems ne investicijos ar karjera, bet elementari teisinė bei socialinė pagalba gali būti gyvybės ar mirties klausimas, ką jau kalbėti apie orumą, kuris, anot LR Konstitucijos, yra ginamas įstatymo.

Įsivaizduokite save tokioje situacijoje: augate neturtingoje šeimoje mažame Pietryčių Lietuvos kaimelyje, kurioje tik vienas šeimos narys turi galimybę dirbti, tačiau uždirbtų pinigų labai greitai šeimos biudžete nelieka – alkoholis. Vaikystėje matote mušamą bei žeminamą mamą, o mokykloje tokios pačios dalios kamuojamus bendraklasius. Baigiate mokyklą, esate slegiamas gyvenimo ir suprantate, jog jei nevažiuosite į didmiestį, kartosite savo šeimos istoriją. Staiga, visai netikėtai susipažįstate su verslininku iš Londono, kuris jums pasiūlo vykti su juo į tolimąją galimybių kupiną Britaniją, lietuvių rojų, kuriame šis verslininkas viskuo pasirūpins: ne tik suteiks jums gerai apmokamą darbo vietą, bet ir apgyvendins erdviame name.

Ir taip, ši istorija tikra. Taip gimsta tie „tretieji“. Tačiau ar žinote, kas jų laukia toliau? Sakysite taip – užkalniai rašė apie juos: juk čia tie… čikenfaktoriai, stroičikai, juodadarbiai, supermamytės ir t. t. Taip, dalis emigravusiųjų pasirinko ir dirba šiuos sunkius darbus savo valia; yra ir tokių, kurie žemina Lietuvos vardą (ir vėl – ačiū tiek sovietmečiui, tiek švietimo sistemai) tačiau yra ir tie, tretieji, apie kuriuos jūs, deja, nieko nežinote, o dėl „išsilavinusių“, „elito“, „populiarių“ bei „daug pasiekusių“ komentatorių skleidžiamos paniekos ir žeminimo ir nelabai žinoti norite.

Dažnai save pristatome kaip vakarietišką valstybę su vakarietiškais piliečiais, tačiau pamirštame esminį skirtumą – vakarietiškos valstybės ir vakarietiški piliečiai gerbia žmogaus orumą, gerbia ir padeda žmogui, nepaisant jo socialinės padėties ar sluoksnio. Mums šio supratimo, deja, trūksta tiek individualiu, tiek valstybiniu lygiu.

Moderni vergystė Didžiojoje Britanijoje yra, kaip Popiežius Pranciškus sakė, - ,,atvira žaizda ant visuomenės kūno”. Maža to, ant šios žaizdos druską pila ne britai, o, deja, mes patys, lietuviai. Kaip jau supratote iš pateikto pavyzdžio, modernios vergystės takai veda į Lietuvą, kur vergvaldžiai išveža vis didesnį skaičių žmonių.

Jau minėtą istoriją galima pratęsti. Vos tik įsėdus į „mikriuką“ iškart paimamas jūsų pasas bei kiti asmens dokumentai. Po 36 valandų kelionės atsiduriate Piterbore, Bostone ar kažkuriame kitame Midlandų kaimelyje, kur jūs patenkate į tikrai erdvų šešių miegamųjų namą, tik… deja, su dar 23 gyventojais.

Taip, darbą gaunate, tik „netikėtai“ atlyginimas, pasirodo, bus mažesnis arba jo reiks ilgiau palaukti. Ir laukiate, galiausiai sulaukiate atlyginimo, tačiau tuomet laukiate, kol bus darbo ir jus į jį iškvies. O kol laukiate, pinigai baigiasi. Tuomet jus iškviečia į darbą ir vėl laukiate atlyginimo. Ir taip patenkate į uždarą ratą.

Kadangi neturėjote galimybės išmokti anglų kalbos (dar kartą – ačiū tiek sovietmečiui, tiek švietimo sistemai), kur kreiptis – nežinote, kur bėgti – neturite, tad su kitais likimo broliais ir seserimis pagal iškvietimą vėl sėdate į to paties verslininko atsiųstą autobusą, kuris jus veža į „čikenfaktorių“. Ten praleidžiate 14 valandų, po kurių būnate nugabentas atgal į erdvų namą. Ir taip gyvenate. O jei galiausiai ir sugalvotumėte bėgti – bėgti negalite, nes verslininkas matė jūsų šeimą, ir jums nedviprasmiškai patarė dėl jų to nedaryti. Jei esate moteris, bėgant laikui, jums gali būti pasiūlyta ištekėti už svetimšalio. Jei pasiseka, liekate Britanijoje; jei ne – esate išvežama.

Yra skaičiuojama, kad šiomis dienomis rinkoje yra parduodama apie tris milijonus žmonių kasmet. Daug jų tarpe yra mūsų tautiečių, tačiau nei mūsų teisėsauga, nei valstybės tarnautojai padėti atsisako arba sukiša galvas į smėlį ir nieko nemato bei negirdi.

Ir vis dėlto ledai pralaužti ir pozityvo atsiranda. Per paskutiniuosius metus D. Britanijos vergystės kamuojamuose regionuose apsilankė išrinkti Seimo nariai Žygimantas Pavilionis bei Gabrielius Landsbergis, o vietos parapijos klebonas Petras Tverijonas, Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Asanavičiūtė bei Lietuvos Policijos kapelionas Algirdas Toliatas nepailstamai dirba viešinant šias problemas bei individualiai bendraujant su šių problemų kamuojamais tautiečiais.

Deja, to neužtenka. Praeitos Seimo kadencijos atstovai, apsilankę Britanijoje, teigė žinantys, jog šios problemos egzistuoja, tačiau viešai apsimetė nelabai žinantys, kam ir kaip galėję padėti.

Žinoma, tai nestebina, mačius ketverius metus neveiksnumo bei degradavimo svarbiausiais valstybės klausimais, tačiau puoselėkime viltį, jog jau artimiausiu metu tai nebebus penkių žmonių rūpesčiu, o naujai sudaryta vyriausybė Lietuvoje atkreips dėmesį į šią problemą bei imsis veiksmų, siekiant ne tik padėti jau nukentėjusiems žmonėms, bet ir keisti visuomenės nuomonę, parodant, jog visi mes esame tos pačios šeimos nariai.