Šiuo atveju remsiuosi savo kaip dėstytojo patirtimi, drauge palyginant ir buvusius studijų laikus arba ~1995-2014 m. laikotarpį.
Kritinis mąstymas
Ši sąvoka apibrėžia ne asmens žinių kiekį, tačiau jų sistemiškumą ir sugebėjimą suvokti informacijos sąsajas, reiškinių priklausomybes, numatyti galimas sprendimų pasekmes arba trumpai tariant – kelti ir spręsti gyvenimiškas problemas. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios ši savybė jaunojoje kartoje tolydžio slopo. Šiuo metu socialinių mokslų studijose turime jaunuosius klausytojus, nesugebančius tikslingai valdyti, apdoroti jiems būtinos lavinimosi informacijos.
Asmuo, netgi mintinai „iškalęs“ seminaro medžiagą (šių laikų retenybė!), nesugeba ja naudotis keičiant diskusijos kampą, raginant pateikti savo nuomonę, palyginti nagrinėjamų mokslo objektų ypatumus, skirtumus.
Nebūdamas išskirtiniu ugdymo metodikų specialistu, vis dėlto drįstu manyti, jog „atšipusio“ jaunimo mąstymo priežastys glūdi ne mokyklinio ar akademinio dėstymo technikoje, o pačioje asmens sąmonėje, jo pasiryžime, apsisprendime. Neturint išankstinio vidinio poreikio tapti kvalifikuotu darbuotoju, specialistu, vadovu bei apsiribojant „diplomo gavimo“ ar „pabėgimo nuo tėvų“ tikslu, žmogus dar vaikystėje netenka kritinio mąstymo poreikio. Kam tirti, gilintis, ieškoti netgi gyvenimiškos būties klausimų esmės, jeigu gyvenimas (kol kas puikiai žinant apie turimas moksleivio ar studento teises) ir taip sekasi neblogai?...
Motyvacija
Lietuvių šeimose per kartų kartas jaunimui buvo būdinga siekti baltesnės duonos kasnio darbu, protu, pastangomis. Toms kartoms palengva lipant iš vyžotos baudžiavos į savarankišką ūkininkavimą, miesto būtį, tebūnie net ir kolūkietišką triūsą, jaunimui netrūko tikslų, idėjų, susitelkimo. Galime juoktis iš tarybinių laikų „drąsių, stiprių, vikrių“ turnyrų (tokius rodė net per televiziją), tačiau tai gerai atspindėjo to meto jaunimo padėtį.
Saikingas varžymasis, noras nugalėti, kryptingas lavinimasis įvairuose būreliuose (su daug prastesnėmis priemonėmis nei šiandien) skatino konkurenciją. Moksleiviai, studentai patys siūlydavo mokytojams, dėstytojams idėjas, prašydavo savarankiškų užduočių, papildomų užsiėmimų. Arba kažko visiškai nesuvokiamo dabartiniam jaunimui.
Šiandien universitetuose studentai nelanko ne tik paskaitų, tačiau ir privalomų seminarų. Tuščios kėdės viešpatauja netgi tada, kai paskaitas veda ilgamečiai profesoriai. Kažkada į jų užsiėmimus eidavome net perėję į aukštesnius kursus. Į auditorijas tekdavo atsinešti suolų arba klausyti (ir mėgautis žiniomis) stovint.
Šių laikų studentams apie paskaitų, seminarų, papildomų užsiėmimų naudą kalbėti beprasmiška. Antro ar trečio kurso studentų paklausus, kokią profesiją/specializaciją ketinama rinktis po studijų, gūžčiojama pečiais. Mėginant suvokti jų ugdymosi poreikių problemas, palengva aiškėja kraupus paaiškinimas: vis dar tebeiname į universitetą, nes sumokėjome (tiksliau tėvai sumokėjo) už studijas. Aukštojo mokymo įstaiga tapo tarsi sporto klubu, į kurį nenoromis tenka keliauti, kažkada paklojus pinigus už abonementą... Tuo tarpu tikrąja motyvacija tapo nuolatinis „chilinimas“ virtualiuose tinkluose ar pridygusiose „coffee inn“ tipo kavinukėse.
Kultūra
Kažkada universitete buvo didžiulė gėda ateiti į seminarus nepasirengus. Jei taip ir nutikdavo, studentai raudonuodami kurdavo istorijas apie trečią kartą mirusias močiutes, gruodį tebekasamas bulves arba penktą kartą per mėnesį užklupusį peršalimą. Šiuos ašarotus pasiteisinimus lydėdavo įvairios tėvų, daktarų pažymos, paaiškinimai, kilnūs pasižadėjimai. Šiandien į klausimus kodėl studentas tinkamai nepasiruošė seminarui atsakoma... jog tai yra ne dėstytojo reikalas (!).
Kažkada universitete bendravimas su profesūra, lektoriais buvo aukščiausia mandagumo, takto išraiškos forma. Replikos kitiems studentams, dėstytojams, atsikalbėjimas buvo retas gėdingas elgesys. Dar prieš dešimt metų niekam nešaudavo į galvą į seminarus atsinešti gėrimų, užkandžių, kortų... Arba kaip būsimiems vadovams, teisininkams, politikams ateiti apsirengus sportinėmis trumpikėmis, palaidinėmis. Šiandien tai tapo akademinio elgesio norma, kadangi kaip ir mokykloje taip ir universitete jaunimas tapo nepakaltinamu ugdymo įstaigos šeimininku.
Akademinė (ne)tvarka
Pasipelnymo keliu pasukę aukštojo mokslo įstaigos tapo savotiškais jaunimo piktžolių šiltadaržiais. Čia klausytojams, susimokėjusiems už mokslą leidžiama daryti viską kas neprieštarauja nebent LR Baudžiamojo ar Adminstracinio kodekso normoms. Tokias galimybes jiems suteikia komercijai patarnaujantys universitetų veiklos nuostatai.
Studentai nebeprivalo lankyti paskaitų. Jų nebegalima pašalinti iš pratybų, net jeigu asmuo visiškai nepasiruošęs žinių patikrinimui ir piktnaudžiauja kitų darbu. Studentai seminaruose visuotinai naudojasi išmaniaisiais telefonais ir kompiuteriais, tiesiog iš jų skaitydami mokslinę medžiagą. Studentai neprivalo atvykti laikyti skolų užsiregistravus budėjimo metu. Studentai neprivalo pasiteisinti, kodėl jie neatvyko į registruotus budėjimus, seminarus ir panašiai.... nes juk jie (jų tėvai) susimokėjo už mokslą!
Retorinis klausimas tam tikrų universitetų, kolegijų vadovybėms: Tamstos, kur mus ir pirmiausiai jaunimą nuves šis kelias? Nejaugi „greituoju būdu“ gaunami keliolika tūkstančių litų nuo vieno klausytojo yra svarbiau už jo išsilavinimo ir motyvacijos spragas profesinėje veikloje? Platesnis klausimas ir visiems ugdymo sistemą reformuojantiems pseudoliberaliems politikams: ar jau matote tikruosius vaikų, studentų teisių puoselėjimo vaisius, ugdymo įstaigose sunokusius paskutiniaisiais metais?