Suprask, per socialdemokratų vadovaujamos Vyriausybės valdymo metus nieko gera nepadaryta. Prarasti metai? Tikrai?
Pagal tokią logiką išeitų, kad (bent jau konservatoriams) nieko nereiškia, jog būtent per šiuos dar nepilnus 4 metus pagerėjo vargingiau gyvenančių Lietuvos gyventojų gyvenimas, padidinus jų pajamas, pavykus sumažinti dujų, šilumos ir elektros kainas, padidinus, ypač jaunimo, užimtumą. Be to, sėkmingai vyksta masinė daugiabučių renovacija, o žmonės atgavo pasitikėjimą Lietuvos valdžia, valstybe ir demokratija.
Žinoma, sprendžiant iš žiaurios konservatorių-liberalų vyriausybės antikrizinės politikos, kai buvo sumažintos skurdžiausiai gyvenančiųjų (pensininkų, neįgaliųjų, jaunų šeimų, mamų, kurios vienos augina vaikus, bedarbių, sergančiųjų) pajamos, aišku, kad konservatoriams Lietuvos gyventojų gerovė ir socialinė lygybė nerūpėjo tada, nerūpi ir dabar.
Tačiau ar tai reiškia, kad Lietuvos konservatoriai, kurie nuo savo atsiradimo deklaruoja esantys didžiausi ir vos ne vieninteliai Lietuvos patriotai, galvoja, jog 2013–2016 metais pasiektas istorinis proveržis, kai Lietuva pagaliau tapo daug labiau energetiškai nepriklausoma nuo Rusijos, užbaigus net keletą strateginių energetinių projektų, kaip SGD terminalas, elektros jungtys „NordBalt“ su Švedija ir „LitPol Link“ su Lenkija, yra niekinis? Nieko nereiškia?
Deja, taip, pasirodo, konservatoriams energetinis Lietuvos saugumas nėra svarbus. Matyt, kaip ir nacionalinis saugumas, nes būtent LSDP vadovaujamos Vyriausybės iniciatyva Lietuva vėl pradėjo sąžiningai vykdyti įsipareigojimą NATO, kad būtų pasiekti 2 procentai BVP krašto apsaugos finansavimui, kurį patys konservatoriai buvo be skrupulų nustekenę. Še tau ir konservatorių patriotizmas!
Išeitų, kad konservatoriams nieko nereiškia, kad 2015 m. Lietuva įsivedė eurą, pagerėjo mūsų šalies skolinimosi reitingai (rekordiškai smukę per konservatorių-liberalų valdymą), radikaliai susitraukė šešėlinė ekonomika, o po Rusijos embargo lietuviškoms prekėms Lietuvos verslininkai su Vyriausybės tarpininkavimu greitai persiorientavo į ES ir kitų šalių rinkas, o Lietuva išlieka viena iš sparčiausiai augančių Europos ekonomikų.
Nelabai patriotiška iš konservatorių pusės. Ir negražu. Būtent 4 konservatorių-liberalų valdymo (2009–2012) metai didžiajai daugumai Lietuvos gyventojų buvo prarasti, nes tada trečdalis milijono neturėjo darbo, o trečdalis Lietuvos gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos.
Tai, beje, įrodo, ir Lietuvos gyventojų pasitikėjimo šalies Vyriausybe, Seimu ir demokratija lygis.
Valdant konservatoriams ir liberalams, 2012 m. pavasarį vos 15 procentų Lietuvos žmonių pasitikėjo A. Kubiliaus vyriausybe (ES vidurkis – 28 proc.), o Seimu – vargani 7 procentai gyventojų (ES – 28 proc.). Lietuvoje veikiančia demokratija buvo patenkinti tik 18 procentų lietuvių, o net 79 procentai – nepatenkinti (ES – atitinkamai 51 ir 47 proc.).
Vėl valdant socialdemokratams, 2015 m. pavasarį A. Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybe pasitikėjo 34 procentai gyventojų (daugiau nei 28 ES valstybių narių vidurkis – 31 proc.), o Seimu – 16 procentų, Lietuvoje veikiančia demokratija buvo patenkinti jau 34 proc. gyventojų, o 62 procentai – nepatenkinti (ES – atitinkamai 53 ir 45 proc.).
Pasaulio ekonomistai sutaria, kad ši paskutinė globalinė ekonominė ir finansinė krizė pagilino socialinę nelygybę visame pasaulyje: turtingesni dar labiau praturtėjo, o skurstantieji dar labiau nuskurdo.
Vis dėlto, mūsų konservatoriai su liberalais ypač pasistengė, nes su krize jie kovojo, pasikartosiu, karpydami skurdžiausiai gyvenančiųjų žmonių pajamas.
Konservatoriai akivaizdžiai sumaišė tuos 4 metus. Žinoma, prisimenant, kaip jiems visada yra sunku susitaikyti su valdžios praradimu (taip buvo ir 1992, 2000, 2004 ir 2012 metais), galima suprasti, kodėl jie laiko pastaruosius 4 metus prarastais.
Tačiau akivaizdu, kad Lietuvai 4 prarasti metai buvo konservatorių-liberalų valdymo metai.