Tačiau, kaip taikliai savo „Facebook“ paskyroje pastebėjo istorikas ir antropologas Vilius Ivanauskas, tyrinėjantis sovietinės ir posovietinės erdvės elitus, D. Grybauskaitė kalba beveik kaip Vinstonas Čerčilis, tiesa, valstybių dydžiai ir galia skiriasi.
Be to, negailėdama tiesioginės kritikos Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Barakui Obamai ir labiau netiesioginės – Europos lyderiams (pirmiausia, akivaizdu, tai didžiųjų valstybių vadovams – Vokietijos kanclerei Angelai Merkel ir Prancūzijos prezidentui François Hollande) dėl jų lyderystės stokos, kovojant su terorizmu Europos ir pasaulio politikoje, Lietuvos prezidentė pripažįsta, kad šiandien lyderis Europoje vis dėlto egzistuoja, nors jis ir nėra kovotojas su terorizmu, o netgi atvirkščiai – jį patį, cituoju, „anksčiau ar vėliau mes vadinsime teroristu...“
Interviu „The Washington Post“ Lietuvos Prezidentė ne kartą pabrėžia politinės lyderystės pasaulyje stoką ir čia pat – V. Putino galią daryti tai, ką jis nori, cituoju: „Lyderystės stoka šiandien pasaulyje – Europoje ir Jungtinėse Valstijose – yra viena iš priežasčių, kodėl teroristų taip staigiai daugėja. <...> Ukrainos klausimu tai leido Rusijai tapti valstybe su terorizmo elementais“; „Europoje ir pasaulyje nėra lyderių, galinčių sustabdyti Putiną“; „šiandien Europoje lyderystę yra perėmęs Putinas, o ne Vakarai“; „Jei mes leisime jam eiti, jis eis bet kur“, „Jei Rusija nori eiti į karą, ir Vakarai jo vengia, Rusija eis taip toli, kaip norės...“; „Deja, tai yra ideali situacija Putinui daryti tai, ko jis nori“.
Tačiau kam glostyti Putiną palei plauką? Juk taip mūsų prezidentė atvirai jam žeria komplimentus, teigdama, kad jis galingas, ir taip pripažindama, kad jis yra geresnis, talentingesnis ir stipresnis lyderis nei, pavyzdžiui, A. Merkel ar B. Obama. Bet ar to reikia?
Mes nežinome, ar V. Putinas skaitė D. Grybauskaitės interviu „The Washington Post“, bet, labai tikėtina, kad apie jį girdėjo. Tačiau net jei ir ne, kam jį savotiškai girti, peikiant Vakarų lyderius? O interviu tikrai kažkas skaitė iš jų komandų.
Vokietija, Prancūzija ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės turi savo išskaičiavimų ir interesų Rusijos atžvilgiu. Vakarų Europos valstybių laikysena akivaizdžiai signalizuoja, kad jos tikisi, jog situacija Ukrainoje šiaip ne taip stabilizuosis, tegul ir kaip užšaldytas konfliktas, kad tik mažiau keltų to galvos skausmo.
Labai įdomu būtų išvysti, kaip su dabartine Putino Rusija tvarkytųsi respublikonų prezidento Džordžo Bušo Jaunesniojo vanagai – viceprezidentas Dickas Chenney ir Gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas, kurie sugalvojo neskrupulingą ir klastingą planą, kaip susitvarkyti su Afganistanu ir ypač su Iraku, kai sąmoningai buvo paskleistas melas, jog Irakas gamina branduolinį ginklą.
Rusija, kaip jai ir istoriškai būdinga, šiandien laikosi jai įprastos klastingos taktikos. Turbūt V. Putino administracijos akistata su JAV respublikonais būtų kur kas labiau kvapą gniaužianti nei su JAV demokratais. Vis dėlto, Rusija – ne Irakas, kur Dž. Bušo vadovaujama JAV turėjo labai reikšmingų materialių interesų, susijusių daugiausia su naftos ištekliais, bet kur JAV, vyraujant istoriškai didelei etninių ir religinių konfliktų rizikai, matė kur kas daugiau galimybių taktikai „skaldyk ir valdyk“, iš pradžių destabilizuojant šalyje padėtį, o po to perimant valdžią į savo rankas.
Rusija – pernelyg nacionalistiškai patriotiška visuomenė, per daug tarptautinės politikos centre, kuriai Jungtinių Valstijų, nesvarbu, ar valdomų respublikonų, ar demokratų, taktika, panaši į taikytą Irake (2003 m.) ar Vietname (1955-1973 m.), būtų pražūtinga visam pasauliui.
Istorikas ir diplomatas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Plečkaitis, galbūt ironizuodamas, D. Grybauskaitės poziciją interviu „The Washington Post“ interpretuoja kaip jos įsitikinimą savo lyderystės potencialu: „Na, bent vienas lyderis tikriausiai likęs – tai Lietuvos prezidentė. Tik už jos, deja, stovi vos septyni tūkstančiai karių, o ne milijoninė gerai ginkluota armija, kaip už JAV prezidento B.Obamos“.
D. Grybauskaitė dar turės galimybių įrodyti savo, kaip lyderės, gebėjimus Europai po to, kai baigs savo antrąją Lietuvos prezidentės kadenciją. Beveik nėra abejonių, kad jai bus pasiūlytas prestižinis postas ES, o gal net NATO, kuriai vadovavimą ką tik perėmė Norvegijos kairysis Jensas Stoltenbergas ketveriems ar daugiau metų (priklausomai nuo situacijos) ir kuriai dar niekada nevadovavo moteris, juo labiau iš pokomunistinės valstybės. O kol kas lyderystę Europoje tegul parodo buvęs Lenkijos premjeras, naujasis ES prezidentas Donaldas Tuskas.
Ar dabar, ar po penkerių metų reikia galvoti, kas yra naudinga Lietuvai. V. Putino politika mums jau kelia vos ne nuolatinę migreną. Tačiau, jei norime jaustis saugesni, turime tyliai ginkluotis. Lietuvai, kaip mažesnei valstybei, naudingiau burti koalicijas, o ne tik kritikuoti kitus dėl „lyderystės stokos“ – tai nieko politiškai mums neduoda.
Juk ką gali pagalvoti mūsų ES ir NATO partneriai, jei juos kritikuoja tie, kurie iki šiol mažiausiai tebeskiria savo pačių gynybai?.. Galiausiai, krašto gynybos finansavimas ir buvo sumažintas prezidentės D. Grybauskaitės pirmosios kadencijos metu, nors to nedarė nei estai, nei latviai, nukentėję nuo krizės dar daugiau nei Lietuva...