Dabar prie jų prisijungė ir socialdemokratė politologė Jolanta Bielskienė, pareiškusi, kad Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė populistiškai rengiasi rinkimams ir netgi „ragina nesilaikyti tarptautinių susitarimų“.
Taip, visų, tame tarpe ir pačios J. Bielskienės nuostabai, rinkimams jau pradėjo ruoštis ne tik Darbo partija, bet ir visos kitos partijos. Juk, koks atradimas, iki jų beliko metai! Ir įsivaizduokite, kas per akibrokštas, Darbo partija rengiasi rinkimams! Tik nelabai aišku, kuo tas ruošimasis rinkimams susijęs su iš tiesų jautriu ir mums visiems aktualiu pabėgėlių klausimu.
Jau kuris laikas daugiau negu juokingai atrodo tas socialdemokratų noras apsimesti pajėgiais priimti pabėgėlius, juos integruoti, apdalinti išmokomis ir paversti visaverčiais šalies gyventojais. Nejaugi pripažinti, kad negalime to padaryti, nes vos sugebame (ir ar iš tikrųjų sugebame?) pasirūpinti savo šalies piliečiais, reiškia nebūti sąmoningais ir atsakingais Europos Sąjungos nariais, kurie solidarizuojasi ir kartu sprendžia šią krizę? Ar tai, kad aiškiai ir atvirai visuomenei įvardijame valstybės bėdas ir trūkumus reiškia, kad esame kvailiai, nes juk turėtumėme visiems pūsti miglą ir aiškinti, kad nesunkiai padarysime tai, kas praktiškai neįmanoma?
Labai norėčiau, kad p. J. Bielskienė, o ir kiti socialdemokratai prisimintų ir atidžiai perskaitytų H. K. Anderseno pasaką „Nauji karaliaus drabužiai“. Joje, kol vaikas nepasakė to, ką mato, visi gėrėjosi nuostabiais karaliaus drabužiais, nors šis gatvėmis keliavo nuogut nuogutėlis...
Galime kiek norime apsimetinėti, kad viskas gerai, viskas gražu, mes mokame, žinome, galime, bet kai atsiranda kažkas, kas pasako tiesą, kad, deja, negalime, liekame paprasčiausių kvailių vietoje. Apmaudu, bet šįkart taip atsitiko pačiai politologei. Žinoma, užuot pilsčiusi iš tuščio į kiaurą J. Bielskienė gali solidarizuotis su Birute Vėsaite ir į savo namus priimti bent porą sirų bei taip realiais darbais, o ne šnekomis, prisidėti prie pabėgėlių priėmimo ir integravimo šalyje. Bet juk visi puikiai suprantame, kad taip tikrai nebus, o pašnekėti ir apjuodinti tuos, kurie vieninteliai pasiūlė realų veiksmų planą kaip tvarkytis su pabėgėlių krize, yra daug paprasčiau.
Ir visa tai neturi nieko bendro su tarptautinių sutarčių nesilaikymu, net jeigu jų laikymąsi p. J. Bielskienė mano esant prievarta ir jėga atgabentų pabėgėlių įkurdinimą šalies miestuose ir miesteliuose. Ne veltui, savo vaizdingame rašinėlyje J. Bielskienė mini ir neva Darbo partijos rinkiminius pažadus, kurie esą „be skrupulų“ būna užmiršti. Ne, P. J. Bielskiene – nei vienas iš jų ne tik nepamirštas, bet didžioji dalis jau įgyvendinta. Pakvieskite kada kavos puodeliui – pristatysiu ir papasakosiu.
Ir nesvarbu, kaip Vyriausybė, Prezidentė ar dar kas nors pavadina biudžetą ar socialinį modelį – karalius vis tiek nuogas, nes nei biudžetas yra socialiai orientuotas, nei socialinis modelis iki galo išdiskutuotas. Tad užuot svaidęsi kaltinimais dėl prasidėjusių rinkimų, populizmo ir dar šimtų viso svieto nelaimių, socialdemokratai pagaliau galėtų pradėti normalų dialogą su visuomene, su politiniais partneriais ir dėti pastangas, kad biudžetas taptų palankus žmonėms, auginantis jų pajamas, pensijas, atlyginimus, o socialinis modelis nebūtų Vyriausybės teikiamas Seimui net nesulaukus ir juo labiau neatsižvelgus į Trišalės tarybos pasiūlymus ir sprendimus.
Ir tuomet, galbūt, kai kitą kartą mes ar kas nors kitas, išdrįs įvardyti, kad karalius yra nuogas, nebereikės gerbiamai J. Bielskienei piktintis, jog kažkas pasakė tiesą – kad kol kas, deja, nesame pajėgūs integruoti tūkstančio sirų, ir „socialinio jautrumas“ čia nepadės.