J.E. Prezidentė D. Grybauskaitė savo dekrete pažymi, kad „nenustatytos apimties darbo sutartys sukuria papildomas prielaidas piktnaudžiavimui slepiant tikrąsias darbo apimtis ir šešėlinio darbo masto augimui“.
Tenka pripažinti, kad mūsų valstybėje, siekiant teigiamų permainų dažnai mėgstama ne pasinaudoti gerąja kitų šalių patirtimi, o norima sugalvoti, kaip manoma, vis kažką kitokio, įdomesnio ir, dažniausiai, deja, nereikalingo ar net žalingo.
Didžiojoje Britanijoje netyla diskusijos, kad reikėtų atsisakyti nenustatytos apimties darbo sutarčių, dar vadinamų nulinių valandų kontraktais, nes jų skaičius šalyje drastiškai išaugo ir atvėrė kelius darbdaviams piktnaudžiauti savo teisėmis išnaudojant darbuotojus.
Lietuvoje nutarta, kad nulinės sutartys yra labai reikalingos. Premjeras Algirdas Butkevičius po paskutinės politinės tarybos netgi pabrėžė, kad tokios sutartys neabejotinai pritrauks daugiau investuotojų, galimai net iš už Atlanto, todėl jos būtinai turi likti naujajame Darbo kodekse. Tiesa investuotojai apie tai, kad nulinės sutartys pritrauks jų investicijas, nežino...
Nenustatytos apimties darbo sutartis, tai tokia darbo sutartis, kai darbuotojas atvyksta dirbti darbdavio kvietimu, o darbdavys įsipareigoja darbuotojui atlyginti už faktiškai išdirbtą laiką. Siūloma nustatyti, kad Lietuvoje būtų numatytas minimalus darbo laikas – 8 val. per mėnesį, už kurį būtų mokama nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas išdirbo tas valandas, ar ne.
Jungtinėje Karalystėje toks eksperimentas pradėtas prieš dešimtmetį. Ir tokių sutarčių skaičius išaugo drastiškai – jeigu 2005 m. jų buvo apie 100 000, tai 2015 m. pabaigoje jau 800 000.
Iškalbingi ir kiti duomenys – didžioji dalis darbuotojų, dirbančių pagal nulines darbo sutartis, yra jauni žmonės, dažniau moterys negu vyrai. 16-24 m. amžiaus grupėje net 38 proc. visų darbuotojų dirba pagal nulines darbo sutartis. Tokio tipo sutartys paprastai siūlomos pažeidžiamiausioms darbingų žmonių grupėms, kurie dirba aptarnavimo sferoje, sandėliuose, fabrikuose, socialinių paslaugų sferoje. Anglų paskaičiavimais, nulinės darbo sutarties savaitinis užmokestis net nesiekia pusės užmokesčio, kuris gaunamas dirbant pagal paprastą darbo sutartį (188 svarai pagal nulinę ir atitinkamai 479 svarai pagal „normalią“ darbo sutartį).
Statistikos duomenys gerai nenuteikia, tačiau dar labiau liūdina pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose vis pasirodanti informacija apie pagal nulines sutartis dirbančių darbuotojų išnaudojimą.
Štai visai neseniai vieno didžiausių Europoje sporto prekių tinklų „Sports Direct“ darbuotojai išėjo į gatves ir net ryžosi kreiptis į teismą. Paskutinis lašas jų kantrybės taurėje buvo kai 90 proc. darbuotojų ant nulinių sutarčių įdarbinęs prekybos sportiniu inventoriumi gigantas dirbantiems pagal nuolatinio darbo sutartis premijas išmokėjo, o dirbantys pagal nulines – negavo nieko.
Paaiškėjo, jog šio prekybos tinklo darbuotojų, dirbančių pagal nulines sutartis, išnaudojimas siekė sunkiai suvokiamą mąstą. Sergantys darbuotojų vaikai turėjo būti mokykloje, nes tėvai bijojo atsiprašyti iš darbo ir užsitraukti darbdavio nemalonę. O užsitrauksi nemalonę – į darbą galėsi neiti ne dieną ar dvi, o ištisą savaitę, nes „bosas“ tavęs tiesiog nepakvies. Darbdavys dirbantiems pagal nulines darbo sutartis netgi buvo įsigudrinęs mokėti mažesnę algą negu šalies minimumas, mat, pavėlavusiems nors minutę į darbą iš valandinio minimalaus atlygio buvo nubraukiamas atlyginimas už 15 darbo minučių.
Negana to, po pamainos sandėlyje buvo atliekami darbuotojų patikrinimai – visi išeinantys namo buvo apieškomi apsaugos – ir nors tai trukdavo daugiau kaip valandą, už šį laiką atlyginimas mokamas nebuvo... Beje, jis nemokamas ir už pietų pertraukėlę. Atsirado tokių darbuotojų, kurie prisipažino, kad į darbą kviesti nebuvo ištisas 8 savaites, nes per ilgai užtruko tualete.
Žmonės ne tik negali planuoti ateities, prisiimti finansinių įsipareigojimų, jie net nežino, ar turės už ką sumokėti mokesčius ir išleisti vaikus į mokyklą.
Lobistai aiškino ir britai tikėjosi, kad nulinių sutarčių mažės mažėjant nedarbo lygiui.
Tačiau, nors nedarbo lygis Jungtinėje Karalystėje senokai pasiekė prieškrizinį, taip neatsitiko. Visi įsitikino, kad tokių darbo sutarčių pagrindinė paskirtis ne spręsti nedarbo problemą, bet išnaudoti žmogų.
Negana to, socialinės studijos ir apklausos atskleidė, kad tokios sutartys ne tik kuria įtampą darbo vietoje ir alinančią konkurenciją tarp darbuotojų (kuris labiau įsiteiks „šefui“ ir gaus daugiau darbo), bet ir sukelia stresą dėl neužtikrintos ateities kasdieniame gyvenime, kuris nesunkiai gali peraugti į nuolatinę depresiją.
Nulinių valandų kontraktas šioje šalyje tapo išnaudojimo sinonimu ir profesinės sąjungos ragina žmones nesudarinėti šių sutarčių. Spėjama, kad siūlytos nulinės darbo sutartys galėjo būti viena iš priežasčių britams balsuoti už išstojimą iš ES...
Ir dar. Žinome, kad Jungtinėje Karalystėje, turinčioje ilgametes demokratines tradicijas, verslas ir darbdaviai yra, ar bent turėtų būti, socialiai atsakingesni, sąmoningesni ir jų pirštai ne taip lenkti į save kaip mūsuose. Reiktų įvertinti ir tai, kad pvz., Lenkijoje, Latvijoje BVP tenkantis vienam gyventojui yra mažesnis, o atlyginimai – didesni. Tačiau jeigu jau šioje valstybėje kilo tokios didelės problemos ir liūdnos pasekmės, galima tik įsivaizduoti, kas dėsis Lietuvoje. Juk įteisinus nulines sutartis visa galia atsidurs darbdavio rankose ir jis, net neabejoju, tuo pasinaudosi. Tuo tarpu darbuotojas liks visiškai beteisis. Ir negalės pykti ar skųstis dėl darbdavio elgesio, nes juk viskas bus teisėta ir oficialu, o tai kad jis apskritai duoda darbo yra jo paslauga už kuria turi būti dėkingas.
Šios darbo sutartys iš principo prieštarauja tikslui sukurti gerai apmokamą ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų darbo rinką. Ir jeigu yra besiviliančių, kad nulinės darbo sutartys Lietuvoje išspręs nedarbo problemą, tai jie yra daugiau negu naivūs.
Ar žmogus puls atsisakyti pašalpų bei mokestinių lengvatų ir lauks darbdavio skambučio dėl kelių darbo valandų per savaitę, kurio, beje, gali ir nesulaukti? Įvertinkime ir tai, kad jaunimas bankuose paskolų negaus. Stažas pensijai gauti skaičiuojamas nuo standartinio metinio dienų skaičiaus. Dydis taip pat. Ir nuo įmokų. Nulinė sutartis – mažesnė socialinė apsauga, mažesnė pensija, išmokos.
Pašalpų vis tiek reikės, nes žmonės tiesiog neišgyvens iš nulinių valandų kontraktų. O ir kalbėti apie dėl nulinių darbo sutarčių išaugusį darbo našumą yra tiesiog kvaila, nes apie kokį našumą ir produktyvumą galima kalbėti, kai darbuotojas baiminasi nueiti į tualetą?
Žmonėms reikalingos stabilios ir adekvačios pajamos, tik tuomet jie jausis saugiai, o valstybė sutaupys, nes nereikės mokėti pašalpų, kitu atveju – kasame dar didesnę duobę, negu kurioje jau sėdime.
O visi tie, kurie garsiai piktinasi, kad verslas neprivalo būti pastovus ir garantuoti nuolatinio pelno, iš kurio būtų galima mokėti stabilius atlyginimus turėtų gerai pagalvoti ir atsakyti sau: jeigu būdami „verslininkais“ nesugebate savo darbuotojui sumokėti bent minimalios algos, gal geriau tokio verslo ir nedaryti, o užuot apsimetinėjus „biznieriumi“ eiti dirbti pačiam?
Ir siūlyčiau pradėti nuo nulinio valandų darbo kontrakto.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.