M. Zasčiurinskas. Tikrasis Lietuvos elitas – pensininkai?

Akis užkliuvo ties gana įdomiu statistikos apie Lietuvos elitą ir ne elitą informacijos pluoštu.

Medžiaga įdomi, lyginanti, truputį negirdėta, truputį žinota ar nujausta. Tačiau mano reakcija pasikeitė perskaičius, kad 80 proc. tirtojo elito, pasirodo, Seimo nariai! Tai jau buvo naujiena.

Žinome, Vakaruose elitas yra Karaliai, Princai, kiti labai turtingi, išsilavinę žmonės, kuriems pagal A.Maslow‘o piramidę priklauso saviraiška ir, kaip savaime suprantamas dalykas, rūpinimasis kitais. Jiems tai daugiau moralinė būsena, nei socialinė atskirtis. Lietuvoje tokio elito neturime ir nežinia, ar kada turėsime.

Demokratiškoji Wikipedia siūlo apibrėžimą: „tai santykinai nedidelė, dominuojanti visuomenės grupė, kuriai būdingi tam tikri išskirtiniai bruožai“. Štai pagal šį apibūdinimą sutinku, Seimo nariai gali būti vadinami elitu. Akcentuoju – vadinami elitu. Nes tai laikinà, kas ketveri metai atsinaujinanti politinė visuomenės grupė. Išėjai iš Seimo narių – ir tu jau nebe elitas.

Tačiau jei Google įvedę žodį Elitas, atsidarysime vaizdus, pamatysime „pupytes“, „žirniukus“ ir tik gerokai tolyn pasistūmėjus pasirodys vienas kitas politikas. Jei jau taip, tuomet turime sutarti, kad elitų Lietuvoje turime daug ir pačių įvairiausių. Be jokios abejonės ir stambieji verslo turtuoliai, ir aukštų valstybinių postų turėtojai. Netgi kalėjime gali būti savas elitas.

Negalima nepaminėti svarbaus visuomenės sluoksnio – mokslo, meno, kultūros atstovų. Apie juos nerašo, jų nekviečia į televiziją. Vienintelis Kultūros kanalas parodo dėmesio, keli savęs neišlaikantys laikraščiai. Žiūrovai ir skaitytojai iš esmės tie patys kultūros ir mokslo žmonės. Štai neseniai išgirdome apie naujus Nacionalinės premijos laureatus. Paklauskite bet kurio sutikto, ar tuo labiau, bet kurios „pupytės“, kas jais tapo? Be jokios abejonės, bus žinančių, tačiau kiek jų? O juk tai žmonės, profesoriaus Leonido Donskio žodžiais, - „epochos signatūros“. Ar jie Elitas? Pavadinčiau taip: tautos nacionalinis turtas, dažniausiai vos galus su galais suduriantis.

Labiausiai kontraversiškas „pupyčių“ elitas. Gausus, aktyvus, ciniškas, agresyvus užpildantis visas visuomeninės erdvės avanscenas ir pakampes. Formuotis pradėjo televizijos „Žvaigždžių fabrikuose“. Nuo to laiko ir nebeišėjo iš ekranų, žurnalų ir interneto. Galima sakyti, kažkas susikūrė sau reguliuojamų „žvaigždių“ armiją, kuri pateikiama kaip elitas. Turime paradoksą – Nacionalinius laureatus žino vienetai, o kas nulaužė nagą - visi. Tų žmonių skleidžiami vaizdeliai tarnauja vieninteliam tikslui - piniginių pripildymui. Tipiškas šviežiausias pavyzdys – šokių projektas, po kurio transliacijos paplitusiose karštose diskusijose nepasigirdo nei vieno žodžio apie šokį. Liūdniausia, kad šita tuštybių mugė daro milžinišką įtaką didelei grupei žmonių ir ypač jaunimui, naikindama vertybes, moralę ir net kalbos kultūrą.

Ar Lietuva jau galutinai pasmerkta tokiems „elitams“? Pradėkime nuo pradžių. Ar Seimo nariai elitas? Taip, pagal apibrėžimą tai išskirtinė visuomenės grupė. Tačiau ar Seimo narių elgesys ir moralė žmonėms yra siekiamybė? Pakanka pažiūrėti kas mėnesį skelbiamas reitingų lenteles ir pamatyti kurioje vietoje Seimo populiarumas. Tai juk ne pastato, o jame dirbančių seimūnų rezultatai, jų asmeninis (ne)pavyzdys nugramzdina Seimą į pačią reitingų apačią. Faktologijos nevardinsiu, jos pilni laikraščiai ir internetas. Pats būdamas Seimo nariu sakau: mes nesame elitas.

Gal galėtų į elitą pretenduoti turtuoliai ir aukštoji valdininkija? Visų pirma, daugelis turtuolių turėtų deklaruoti savo milijonų kilmę. Sako, stebuklų nebūna, tačiau kaip tik čia jų nemažai įvyko. Po sovietinės santvarkos subyrėjimo įvairūs veikėjai per vieną naktį netikėtai tapo milijonieriais. Reikia pripažinti, jau yra praturtėjusių ir savo gabumų, talento dėka, tačiau kai sužinai, kad jų centruose kasininkės dirba po dvylika valandų, kad priima tik dviems „bandomiesiems“ mėnesiams ir paskui ieško kitų, kai sužinai, kad vežamos pačios prasčiausios, kartais net nuodingos kiniškos prekės, kai prieš prekių nupiginimus jas pabrangina, arba geresnes prekes per akcijas išima iš prekybos, kai naudojasi netgi invalidams teikiamomis lengvatomis vardan savo milijonų, kai energetinėmis aferomis iš valstybės, t.y. iš mūsų, atimami šimtai ir šimtai milijonų? Ar galime juos vadinti elitu?

Aukštoji valdininkija? Kas gali paneigti - su turtuoliais, be turtuolių, tarp savęs ar slepiantis vieniems nuo kitų, bet tikslas vienas – sau. Žinoma, negalima apibendrinti, žinoma, ne dauguma (labai tikiuosi), tačiau prisiminkime Jėzų, pasiūliusį mesti akmenį, kas neturi nuodėmės. Neišdrįso tuomet niekas, bet per du tūkstančius metų psichologija pasikeitė. Jei šiandien valdininkams, „nepasinaudojusiems“ savo padėtimi, pasiūlytų mesti akmenį, bijau, užmėtytų teisybės ieškotoją negyvai. Kad nekeltų triukšmo.

Na, o mūsų nacionalinis turtas? Mūsų moksliniai, dvasiniai, moraliniai stulpai? Jie dažniausiai net elitinės bohemos organizuotis, kaip kažkada Kauno „Tulpėje“, „Metropolyje“ vėliau Vilniaus „Neringoje“, „Literatuose“ nebeturi iš ko. Kaip čia neprisiminti prieš daugelį metų Jurgos Ivanauskaitės rašytų žodžių citatos: „Pirmą kartą nuvykusi į Rytus buvau labai pasipiktinusi, kad garsiausi dvasiniai mokytojai, giliausi mokymai, magijos bei mistikos paslaptys lengvai prieinami turtingiems, bet skurdžiams - užrakinti devyniais užraktais. Iš įniršio graužiau nagus matydama, kaip koks nors Holivudo pašlemėkas Richardas Gere'as ar bevardė, bet turtinga Šveicarijos ponia vaikšto su Dalai Lama susikibę už rankų, o aš, dėl dvasinių aukštumų pasiryžusi paaukoti gyvybę, lieku nieko nepešusi“. Kaip sakoma, kaip danguje, taip ir Lietuvoje.

Dabar kyla klausimas – tai Lietuvoje neturime Elito? Turime! Prisiminkime, kas savo varganais paskutiniaisiais „ištraukė“ valstybę iš krizės? Kas pasirengę atiduoti „paskutines kelnes“, kad tik vaikams ir anūkams būtų gerai? Kas vis dar iki šiol prenumeruojasi laikraščius, kad perskaitytų „teisingas žinias“?. Kas eina į Operą ne pasėdėti garbingoje vietoje, bet paklausyti muzikos? – stop! į Operą jie jau, deja, nebepatenka. Kas vis dar gyvena moralinėmis vertybėmis, kas tiki parašytu žodžiu ar gražiai plakate besišypsančiu šaunuoliu, žadančiu geresnį gyvenimą? Kas stovi eilėje pašte atsiimti niekam nereikalingo popierėlio, nors pensijos kompensaciją jau seniai gavo, nes jiems svarbu pareiga? Kam garbė ne mažiau reikšminga nei Amsterdamo deimantų pirkliams?

Taip, tai žmonės, kuriuos kai kurių veikėjų supratimu, visuomenė išlaiko, nors jie patys visą gyvenimą trečdalį uždirbto atiduodavo valstybei. Taip, tai pagyvenę žmonės, pensininkai ar senjorai, vadinkime juos kaip norime. Tai jie yra mūsų Elitas. Tai jie yra mūsų tikrasis ir vis dar tikintis ateitimi pastovusis elektoratas. Tai nuo jų priklauso ir toliau dar labiau priklausys, kas taps Seimo nariu ir kas valdys valstybę. Nes jų jau greitai bus milijonas. Todėl tvirtai teigiu, turime turtingą ir galingą, pareigingą ir dar tikintį žodžiu, garbe bei moralės pirmenybe, kantrų ir altruistišką, atitinkantį visus apibrėžimus Elitą. Tik detalė - Elitas pats nežino tokiu esąs.