Tačiau kokias pasekmes, klausė Seime vykusios konferencijos „Ar humanitariniai mokslai Lietuvoje turi ateitį?“ prelegentai, gali humanitarinių mokslų stagnacija turėti visam mokslui ir visuomenės gyvenimui? Ir kaip pagrįsti humanitarinių mokslų naudingumą taip, kad nebūtų iškreipiama savita jų prigimtis? Ar galima surasti kritiškai apgalvotą ir pagrįstą erdvę humanitariniams mokslams? Juk visi suprantame, kalbėjo filosofas dr. Vytautas Ališauskas, kad bandant humanitariką pateisinti ekonominės naudos kriterijais, šie mokslai nepakonkuruos su suvirintojo ar programuotojo amatu – ar netgi su fizikos ar biochemijos mokslais. Kita vertus, visuomenėms, kuriose silpna humanitarinė kultūra, stinga inovacijų dvasios ir kūrybiškumo, jose sunkiau sukurti dinamišką, aukštos pridedamosios vertės ekonomiką. Netgi gamtos ir tiksliųjų mokslų atradimams yra svarbi humanitarinė kultūra. O kur dar minkštieji dalykai – visuomenės vertybės, tapatybė ir solidarumas, bendruomeniškumas ir kritinis mąstymas – vertybės, be kurių pati ekonomika ir valstybės gyvenimas tampa netvarūs, kaip namas be pamato?
Taigi galima argumentuotai apginti humanitarinių mokslų naudą – svarbu išvengti, kaip savotiškų Scilės ir Charibdės, tiek grubios humanitarinių mokslų prasmės redukcijos į trumpalaikę ekonominę naudą, tiek neretai nuskambančios pozicijos, jog humanitariniai mokslai vertingi patys savaime, todėl valstybė turėtų tik atseikėti pinigų ir niekaip nesikišti, palikdama juos savieigai. Papildomos problemos kyla tuomet, kai reikia įvertinti humanitarinių mokslų kokybę. Kriterijai, pasiskolinti iš tiksliųjų ir gamtos mokslų – tarptautiškumas, citavimas, poveikis, – nesunkiai išsigimsta, kai jie pradedami taikyti humanitariniams dalykams ir įtvirtina iškreiptą mokslinių tyrimų vertės sampratą, teigė prof. Rimvydas Petrauskas, svarstęs, kaip nuo formalaus pereiti prie tikro kokybinio humanitarinių mokslų vertinimo.
Šios apžvalgos autorius, dalyvavęs konferencijoje labiau kaip klasikas, negu kaip Seimo narys, žvelgė į iššūkius, kurie kyla iš globalizacijos, technologijos raidos ir kultūrinių procesų. Tie iššūkiai, kurie Lietuvos visuomenės laukia XXI amžiuje, aprėpia plačią teritoriją – nuo naujų globalių konfliktų iki robotizacijos ir dirbtinio intelekto, jų poveikio visuomeniniams santykiams ir žmonių savimonei, nuo radikalios pasaulėvaizdžio fragmentacijos iki civilizacinių orientyrų krizės. Norint rasti sprendimus į belaukiančio amžiaus iššūkius, beveik visur būtinas humanitarinis komponentas ir aktyvi humanitarų veikla.
Suprantama, vien humanistikos pastangomis, be kompleksinio požiūrio ir kitų disciplinų indėlio, rimtų problemų išspręsti nebus įmanoma. Tačiau lygiai taip pat neužteks apsiriboti vien ekonominiais, vadybiniais ir technologiniais sprendimais. Humanitariniai mokslai turi suprasti savo atsakomybę visuomenei per šiuos iššūkius – be humanitarikos, visuomenė neturi resursų juos reflektuoti, įprasminti ir pasitikti. O kartu, dirbdami su tais iššūkiais, humanitariniai mokslai susikuria ir atranda sau naują santykio su visuomene nišą.
Antrojoje konferencijos dalyje buvo aptartos konkrečios humanitarinių mokslų sankirtos su kitomis sritimis. Nerija Putinaitė analizavo humanitarinių mokslų ir kultūros politikos santykį. Lietuvoje kultūros politika tiek konceptualiai, tiek instituciškai atskirta nuo humanitarinių mokslų. Todėl susiaurėja pati kultūros samprata – kultūra suprantama dažniausiai kaip vaizduojamieji ir performatyviniai menai, – o taip pat neįvertinamas humanitarinių mokslų indėlis į kultūros procesą.
Kodėl mokyklinio švietimo sistema neskatina rinktis humanitarinių studijų? – klausė istorikas Mantas Tamošaitis, analizavęs humanitarinių dalykų – istorijos, etikos, meno ir muzikos istorijos, užsienio kalbų – dėstymą ir vertinimą dabartinėje Lietuvos mokykloje. Jų dėstymo maniera užkerta kelią gilesnių humanitarinių kompetencijų ugdymui ir sukuria klaidingą įspūdį apie tai, ką tiria ir ko siekia humanitariniai mokslai.
Lituanistikos kaip vienintelio iš tiesų humanitarinio dalyko mokykloje programas ir vertinimą aptarė literatūros kritikė, buvusi mokytoja Elžbieta Banytė. Ji konstatavo, kad dabartinės metodikos, ir ypač lietuvių kalbos egzamino vertinimo metodai, skatina ne kūrybiškumą, o mąstymą klišėmis ir „vienintelio teisingo atsakymo“ kultą, neskatinantį mąstyti ir kritiškai kvestionuoti autoritetų skleidžiamą oficialią interpretaciją. Kam galiausiai reikalingos literatūros ir humanitarinių mokslų studijos? „Kad žinotum, už ką nebalsuoti per Seimo rinkimus“, nuskambėjo pacituotas gimnazisto atsakymas.
Skamba lengvabūdiškai, tačiau šis atsakymas teisingesnis, negu gali pasirodyti: be humanitariniams mokslams iš prigimties būdingo tiesos ieškojimo, reflektyvaus vertybių išgryninimo ir kritinio mąstymo ugdymo, be tapatybės kūrimo, bendruomeniškumo ir pilietiškumo vertybių ugdymo pastangos demokratinis gyvenimas – ir laisva visuomenė – negali funkcionuoti, būti tvarūs. Turbūt tai svarbiausia humanitarinių mokslų misija, ir telieka viltis, kad ateityje jai sugebėsim skirti daugiau dėmesio.