Būtent todėl mokyklinėse programose yra istorijos disciplina. Siekiama, kad moksleiviai, o kartu ir visa visuomenė, turėtų bent kažkokį istorijos supratimą. Galėtų sau ir aplinkiniams paaiškinti, kodėl šiandien egzistuojantys reiškiniai turi gilias istorines šaknis.
Istorijos pamokose sužinome, kas yra tautos didvyriai, kas kaip elgėsi, kokie laikai šlovingi, o kada buvo juodi debesys virš Lietuvos ir kas ją išdavė.
Paradoksas yra tas, kad istorija – besikeičiantis mokslas. Nors įvykiai jau įvyko ir nieko naujo tarsi negali iš naujo įvykti. Keičiantis visuomenei, jos požiūriui, kartas nuo karto perrašoma valstybės istorija.
Akcentai sudėliojami kitaip. Dalis datų iškrinta iš programos. Atsiranda naujų temų. Tai yra normalus – visose šalyse įvykstantis procesas. Svarbiausia, kad šis procesas įvyksta santykinai retai – kartą per 40 ar 50 metų.
Šiandien istorija tapo mūšio lauku. Atsigręžimas į istoriją ir jos permąstymas iš naujo imtas sieti su politine situacija šalyje. Kai viena iš dominuojančių politinių partijų ima jausti, kad praranda įtaką formuojant politinę darbotvarkę, tuomet ji atsigręžia į šalies istoriją.
Istorija tampa įrankiu, kuris naudojamas siekiant mažinti oponuojančios partijos populiarumą. Diskusija lyg ir apie praeitį, bet realiai tai politinės darbotvarkės perėmimas. Pažvelkime į JAV.
XIX amžiuje vykęs JAV pilietinis karas pradžioje vadintas maištu, kol karo pabaigoje norint sutaikyti kariaujančias puses net prezidentas Abraomas Linkolnas karą pradėjo vadinti pilietiniu karu. Iki tol šiaurinės valstijos tai laikė pietinių valstijų maištu. Nors pietiečiai bandė įtvirtinti karą kaip karą tarp valstijų, tačiau tai neprigijo.
Karui einant į pabaigą, šiauriečiai suvokė, kad mūšio lauke jie nugali konfederatus, bet ateityje teks gyventi su pietinių valstijų žmonėmis, su konfederatus palaikiusia visuomene. Karas imtas vadinti pilietiniu karu. Pagrindinis politinis tikslas – sutaikyti kariavusias visuomenes. Po Linkolno valdęs prezidentas Andrewiu Džonsonas sutiko su tuo, kad kiekviena valstija turėtų savo istorijos pasakojimą, savo prisiminimus.
Vėliau, 2020 metais, JAV prasidėjo visuomeninis Black Lives Matter judėjimas. JAV pilietinis karas iš naujo atsidūrė politinėje darbotvarkėje. Karas iš naujo permąstytas. Karas tapo nebe pilietiniu karu, o karu tarp už laisvę kovojusių progresyvių šiaurinių valstijų ir pietiečių vergvaldžių. Atsisakyta pasakojimo, kad pietiečiai kovojo už savo pasaulėžiūrą ir idėjas.
Sudėtingi ir kompleksiniai XIX amžiaus federalinės valdžios ir pietinių valstijų santykiai XXI amžiuje supaprastinti iki paprasto suvokimo: gėris vs. blogis. Didžiausia propagandinė grėsmė slypi ten, kad viešas bandymas iki pilietinio karo buvusius santykius aiškinti kitaip, nei nori viena iš pusių – prilyginamas vos ne vergovės pateisinimui. Politikai, istorikai ir kiti vieši asmenys dėl reputacijos rizikos dažnai nedrįsta veltis į viešas diskusijas, kas buvo 1861–1865 metais. Tokiu būdu Kultūriniai karai įėjo į JAV politinę dienotvarkę.
Socialiniais tinklais Kultūriniai karai ir jų metu taikomi metodai išplito po visą pasaulį. Lietuva – ne išimtis. Čia taip pat mėgstama iš naujo pažvelgti į istoriją. Oficialus paaiškinimas – tam, kad geriau suprastume savo praeitį. Realybėje – norint perimti politinę darbotvarkę.
Pastaruoju metu istorijos perrašymu ypač susidomėjo valdančioji Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija. Konservatoriai ima perrašinėti Lietuvos istoriją, nes neturi kuo kitu pasigirti.
Vokiečių brigada per ketverius konservatorių valdymo metus taip ir neatvažiavo į Lietuvą. Kelių būklė, situacija energetikoje, sveikatos priežiūra ir švietimas – ne pagerėjo, o suprastėjo. Iš esmės nėra nieko konkretaus parodyti rinkėjams.
Istorijos perrašymas tampa bandymu perimti politinę darbotvarkę. Viskas prasidėjo 2022 metais nuo sovietmečio rašytojo ir politinio veikėjo Petro Cvirkos paminklo užkensilinimo (nuo angl. cancel – atšaukti – „Delfi“).
Vėliau buvo pertvarkomas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Praėjus daugiau kaip 30 metų prisiminta, kad reikia kovoti su seniai numirusiu sovietizmu, tad priimtas viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymas.
Vyšnia ant „marazmo torto“ tapo konservatorių siūlymas desovietizuoti dalį kelio ženklų. Mat ženklas „atsargiai, miško žvėrys“ – kur nupieštas briedis – sovietinis. Turi būti nupieštas šių dienų realijas atitinkantis – briedis.
Pykti ant valdančiųjų konservatorių – beprasmiška. Jų istorijos supratimas paviršutinis, o perrašymas apsimestinis. Tad gaunasi tas, kas gaunasi.
Užduokime paprastą klausimą, kuo blogai politiškai angažuotas istorijos perrašymas?
Trumpas atsakymas: jis supriešina visuomenę. Daugumos pripažįstamas susitarimas išnyksta. Atsiranda vienintelė „teisinga“ tiesa ir kito skleidžiami alternatyvūs faktai. Jei seniau dar buvo galima susiturėti ir pripažinti, jog į reiškinį galima pažiūrėti iš kelių pusių, tai dabar to neliko.
Yra ir gilesnis politiškai angažuoto, skuboto perrašymo blogumas.
Perrašinėdami savo istoriją susidursime su tuo, kad pradėsime ieškoti istorinių asmenybių, kurios – „be nuodėmės“. Pradėsime kelti tokius reikalavimus, kuriuos galės tik šventieji išpildyti.
Be to, prarandamas bendras masinis supratimas ir pojūtis, kodėl taip įvykiai susiklostė. Politiškai patogių aspektų iškėlimas – suprimityvina ir iškraipo istorijos suvokimą.
Fragmentuota, be platesnio konteksto ir juodų dėmių istorija sukuria neteisingą iliuziją. Šis iliuzija tampa atskaitos tašu, vertinant dabartinius įvykius. Susidaro nesuderinamumas tarp istorinio įsivaizdavimo ir gyvenime realiai vykstančių procesų, nes įsivaizdavimas yra politiškai „pakoreguotas“, tad iškreiptas.
Derėtų sustoti ir savęs paklausti, kokią visuomeninę naudą duoda istorijos perrašymas. Jei iš naujo atliekama istorinių asmenybių revizija tik dar labiau skaido ir taip susipriešinusią visuomenę, geriau nieko nedaryti, nei iš naujo perrašinėti istoriją ir kelti erzelį.