Trumpas atsakymas – nepavyko. Blogiausia tai, kad prie buvusių ir įsisenėjusių problemų konservatoriai sugebėjo pridėti naujų, tokių, kaip nepasiruošimas skubotai įvesti tarpinius moksleivių žinių patikrinimus.
Naujos mokymo programos yra, bet mokymo priemonių joms – neišleista. Visur beviltiškai vėluojama. Dalis mokinių ir jų mokytojų turės verstis be vadovėlių.
Ne paslaptis – Lietuva neturi naftos ar dujų, kurias galėtų brangiai parduoti tarptautinėje rinkoje ir taip užsitikrinti aukštą šalies ekonominę gerovę. Vienintelis šalies turtas – tai žmonės. Tad jų sveikata ir išsilavinimo lygis kone svarbiausi rodikliai.
Pasaulis jau kurį laiką juda ketvirtosios pramonės revoliucijos greitkeliu. Visuotinis automatizavimas, robotizacija, didieji duomenys ir šių procesų jungtis taps pagrindine pramonės varomąja jėga ir valstybės pažangos faktoriumi.
Esama vidurinio mokslo, o ypač matematikos, mokymo sistema neatitinka šiuolaikinių iššūkių. Mokinių rezultatai rodo, kad Lietuva nepasirengusi tektoniniams gyvenimo pokyčiams.
Nusiėmus rožinius akinius pamatytume, kad beveik pusė vaikų nemoka matematikos, tad ir dalyvauti kuriant robotus, vystyti automatizaciją, ar analizuojant didžiuosius duomenis, negalės.
O kaip jie gali mokėti matematiką, kai visoje šalyje labai trūksta mokytojų specialistų. Vidutinis mokytojų amžius – nemažas. Kai ir šie mokytojai pasitrauks į užtarnautą poilsį, kas mokys šalies vaikus? Tai ne retorinis, o labai realus klausimas.
Lietuvos vidurinio mokslo sistema gali išmokyti matematikos tik apie pusę visų abiturientų. Kiti lieka už borto. Produktyvumas tragiškas.
„Mokytojas – prestižinė profesija“ teliko tik skambus šūkis. Jaunimas nesirenka šios specialybės, bet konservatorių valdžia rami. Jie problemą stoiškai ignoruoja.
Dabartinė valdančioji partija ekonominėje plotmėje gyvena pagal principą – kiekvienas savo laimės kalvis. Tik taip išeina, jog ekonominę gerovę geriau sekasi „kalti“ tiems, kas turi prieigą prie valdžios ir neturi sąžinės.
Kas galėjo pagalvoti, kad švietimas gali būti toks pelningas! Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko Gabrieliaus Lansbergio šeima įrodė, kad tai aukso kasyklos.
Tereikia įvykdyti specialiąją švietimo žlugdymo operaciją!
Yra kelios sąlygos, kad iš privačių darželių ir mokyklų verslo galima būtų krautis turtus.
Pirmiausia reikia, kad didmiesčiuose būtų darželių ir mokyklų vietų skaičiaus trūkumas. Kaip tai padaryti? Paprastai, tereikia gauti valdžią vietos savivaldoje ir atkakliai nesteigti naujų savivaldybei priklausančių darželių. Dirbtinai sukuri vietų deficitą, o pasiūlos sąmoningai nepadidinti.
Antras žingsnis – valstybės skiriami pinigai švietimui turi būti nukreipti į privačias mokyklas ir darželius. Rimtu veidu papasakoti aplinkiniams, kad į privačias mokymo įstaigas vaikus leidžiantys tėveliai moka mokesčius, tad turi pagrįstą teisę reikalauti, kad jų sumokama taip vadinama „moksleivio krepšelio“ dalis būtų nukreipta ten.
Logika skylėta. Juk tokiu argumentavimu remiantis galima padaryti išvadą, kad jei žmogus važinėja nuosavu automobiliu į darbą, tai jis nesinaudoja viešuoju transportu. Vadinasi, sumokama mokesčių dalis, skirta viešam transportui, turi būti skirta jo kuro išlaidų kompensavimui.
Iki tokio absurdo viešajame transporte neprieita, bet švietime tai tapo norma. O kaip netaps, jei turi valdžią ir gali pakeisti įstatymus, kad šie leistų visų sumokėtus mokesčius kreipti į privatų verslą.
Trečia, priimi nutarimą, kad iš mokesčių gali „kompensuoti“ žmonėms jų vaikų nepatekimą į viešus darželius. Taip jauni žmonės verčiami leisti vaikus į privačius darželius, o kad jie neburbėtų, numeti piniginę „kompensaciją“.
Įvykdžius tai galima legaliai užsidirbti pinigų ne tik naujam prabangiam namui Vilniaus centre, bet ir milžiniškai sodybai Graikijos saloje, ir dar liks.
Konservatorių švietimo strategija – mažiau valstybinių mokyklų ir darželių, daugiau vaikų – partijos pirmininko sutuoktinės verslui.
Lietuvių liaudies išmintis sako: skęstančių gelbėjimas – pačių skęstančių reikalas.
Panašu, jog šia išmintimi konservatoriai vadovavosi tvarkant vidurinį išsilavinimą. Mokymosi kokybės kritimas – vaikų, jų tėvelių reikalas.
Tai, kad tai turės liūdnas pasekmes, visai šalies ateities raidai, konservatoriams neįdomu.
Turime švietimo sistemos bankrotą ir dabartinės valdžios nenorą spręsti šių klausimų.