Marija Aušrinė Pavilionienė. Kaip Sveikatos ministerija braunasi į privatų moters gyvenimą

Lietuvoje per trisdešimt nepriklausomybės metų Vyriausybė nesiėmė spręsti neplanuoto ar netikėto nėštumo problemos – moterims, poroms, jaunimui neatsirado šeimos planavimo, porų konsultavimo centrų.

Nėra valstybinės, sistemingai skleidžiamos ir aiškios, mokslu grįstos informacijos apie apsisaugojimą nuo neplanuoto nėštumo. Nėra kontracepcijos kompensavimo mechanizmo, ir mokslu grįsto lytinio ugdymo mokykloje. Kontracepcija yra per brangi pažeidžiamoms moterų grupėms – pajamų neturinčioms, mažas pajamas gaunančioms, priklausomybių turinčioms, provincijoje gyvenančioms moterims.

Tyrimai Europos Sąjungoje parodė, kad Lietuva patenka į šalių grupę, kurioje nėra kontracepcijos politikos ir kurioje menkai naudojama kontracepcija. Lietuvoje nėra įdiegta valstybinių priemonių kontracepcijos paslaugoms gerinti, gauti informaciją apie kontracepciją.

Šių metų vasario mėnesį Sveikatos apsaugos ministerija sveikatos ministro įsakymu suformavo darbo grupę, kuri iki 2020 m. liepos 1d. turi peržiūrėti teisės aktus, reglamentuojančius kompleksinę nėštumo pagalbą, ir teikti siūlymus krizinio nėštumo teisiniam reglamentavimui. Tokia sąvoka yra netikėta naujiena demokratinėje Lietuvos valstybėje, nes krizinio nėštumo termino nevartoja nei Pasaulio sveikatos organizacija, nei autoritetingos medikų organizacijos.

Krizinio nėštumo termino įteisinimu sveikatos sistemoje ministerija mėgina brautis į šeimos ir moters privatų gyvenimą, pažeidžia moters teisę planuoti savo ir savo šeimos gyvenimą. Akivaizdu, kad prieš rinkimus į Seimą valdančioji dauguma žengia dar vieną policinės valstybės žingsnį – skuba riboti žmogaus teises ir laisves, moters teisę į savo kūną, taip stumdama demokratinę Lietuvą į atsilikimą.

Krizinio nėštumo centrus šiuolaikinėje visuomenėje kuria krikščioniškosios organizacijos, kurios neigia moters teisę rinktis abortą. Šių centrų darbuotojai savinasi teisę reguliuoti intymų moters gyvenimą prisidengdami religinėmis dogmomis. Lietuvoje Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, ne visi piliečiai yra religingi, todėl mėginimas valstybės mastu kištis į privatų šeimos gyvenimą yra Lietuvos Konstitucijos pažeidimas.

Pirmas krizinio nėštumo centras buvo įkurtas Kanadoje 1968 metais, o krizinio nėštumo centrai ėmė plisti 2009–2013 m. Įdomu tai, kad JAV – „demokratijos lopšyje“ ėmė veikti 2500 krizinio nėštumo centrai, kurie buvo grindžiami religiniu mokymu ir finansuojami federalinėmis lėšomis.

JAV krizinio nėštumo centrai klaidino ir klaidina moteris, nes prisistato kaip nėštumo konsultavimo centrai. Moterys ateinančios į šiuos centrus tikisi gauti informaciją apie kontracepcijos paslaugas ar nėštumo nutraukimą, tačiau čia jos patiria psichologinį spaudimą, nes centrų darbuotojai, neatsižvelgdami į moters gyvenimo situaciją, tikina jas nėštumo nenutraukti, pateikia dezinformaciją apie aborto pasekmes, gąsdina poabortiniu sindromu ir t. t.

Kai kurie krizinio nėštumo centrai net siekia, kad moterys pavėluotų nutraukti nėštumą per leistiną laikotarpį, stengiasi koreguoti teisinius aktus, siūlydami įvesti privalomą aborto paslaugos laukimo periodą, per kurį moteris privalėtų gauti privalomas psichologo konsultacijas, kurios padėtų įtikinti moterį nenutraukti nėštumo.

Nuo šios psichologinės prievartos labiausiai kenčia neturinčios gyvenimo patirties jaunos, vienišos moterys, kurias užgriūva motinos žudikės kaltinimų lavina. Centruose neminima laisvo moters pasirinkimo ir apsisprendimo teisė, teisė į privatų gyvenimą, neteikiamos kontracepcijos vartojimo konsultacijos.

Tokią psichologinę prievartą skleistų ir Lietuvoje įkurti ir įteisinti krizinio nėštumo centrai, kuriems būtų suteiktas sveikatos paslaugas teikiančių organizacijų statusas. Centrams būtų skiriamas valstybinis finansavimas. Tokie centrai tikrai neremtų moterų reprodukcinės sveikatos ir teisių įgyvendinimo politikos Lietuvoje, priešintųsi Pasaulio sveikatos organizacijos, kurios narė yra Lietuva, kontracepcijos naudojimo programoms, nepaisytų Lietuvos nacionalinių ir tarptautinių įsipareigojimų žmogaus reprodukcinės sveikatos ir teisių srityje.

Taigi Sveikatos ministro įsakymas teisiškai reglamentuoti krizinį nėštumą ir krizinio nėštumo centrus Lietuvoje dar kartą akivaizdžiai atskleidžia valstietiško mąstymo botago politiką – siekį brautis į privatų, intymų žmogaus gyvenimą, pažeisti žmogaus, moters laisvo pasirinkimo teisę planuoti reprodukcinį gyvenimą.

Šiuo metu Sveikatos ministerija telkia sveikatos įstaigų ir ministerijų atstovus, bet ne visuomenines moterų ir žmogaus teisių organizacijas, žmogaus teises pažeidžiančiam projektui kurti. Apie tai Lietuvos visuomenė turėtų žinoti ir rimtai mąstyti, kokių partijų atstovus rinkti į naująjį parlamentą. „Valstietiško“ mentaliteto žmonės šalia Biblijos turėtų skaityti ir Lietuvos Konstituciją.