Į šventę pirmą kartą atsivežiau ir savo beveik ketverių metų dukrytę Mėją, su kuria atlikome įvairius fizikos eksperimentus.
Klausite, ar tokiai mažai mergaitei buvo įdomu susipažinti su šventėje pristatomu „Tesla Coil“, amperuokliu, Jokūbo kopėčiomis ar mano jai rodomais eksperimentais, atskleidžiančiais Niutono dėsnį, potencinės energijos virsmą kinetine energija?
Mėjai ne tik buvo įdomu viską stebėti, bet taip pat ji su dideliu užsidegimu pati įsitraukė į įvairius bandymus. O kada, jei ne nuo mažų dienų turėtume skatinti vaikų susidomėjimą mokslu?
Mano prosenelio brolis, žinomas fizikos mokslų prof. Povilas Brazdžiūnas kelią link mokslo skynėsi kitokioje Lietuvoje. Toje Lietuvoje siekti mokslo galėjai kone slapta. Jis pradžios mokslo pagrindus spaudos draudimo metais įgijo rusų draudžiamoje slaptoje mokykloje pas kaimo daraktorių. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, 1920 m. Povilas Brazdžiūnas įstojo į Aukštųjų kursų Matematikos ir fizikos skyrių. 1922 m., palikęs karinę tarnybą, įstojo į Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto Matematikos ir fizikos skyrių. Dirbo prof. Vinco Čepinskio Eksperimentinės fizikos katedros laborantu. Baigęs studijas liko dirbti Lietuvos universitete, vėliau dirbo Ciuricho universiteto Fizikos institute Šveicarijoje, kur jam 1930 m. suteiktas daktaro laipsnis. Visgi prosenelio brolis gimtosios šalies neišsižadėjo, net ir sunkiausiais metais. Gavęs docento, vėliau profesoriaus vardą, jis 1928–1940 m. dėstė fiziką Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas), 1940–1943 m. ir 1945–1976 m. – Vilniaus universitete.
Tai buvo laikai, kai mokslas vyko už uždarų durų, kai bijojai per paskaitas ištarti netinkamą žodį, tačiau norėjai studentams perteikti turimas žinias apie visą pasaulyje vykstantį mokslo progresą.
Kodėl tai pasakoju? Šiandien turime labai daug galimybių mokytis, tokie mokslo populiarinimo renginiai kaip Fiziko diena skatina mūsų vaikų susidomėjimą mokslu, tačiau visuomenėje vis dar gaju stereotipų, ypač, kad tokie mokslai – ne moterims.
Aš pati esu baigusi aplinkos apsaugos inžinerijos bakalaurą Vilniaus Gedimino technikos universitete, aplinkos apsaugos politikos magistrą Mykolo Romerio universitete bei biomedicinos doktorantūrą Vilniaus universiteto Gamtos tyrimų centre. Mokslas mane lydi visą gyvenimą.
Man studijuojant aplinkos apsaugos inžineriją, studentės merginos savo skaičiumi netgi lenkė vaikinus. Tai lyg ir rodo tendencijas, kad pradedame išsivaduoti iš stereotipų, kad ir inžinerinės specialybės, kaip ir bet kurios kitos, nėra nei moteriškos, nei vyriškos.
Visgi moterys vis dar susiduria su lyčių lygybės trūkumu moksle.
Turime Lietuvoje fizikių, dirbančių šioje srityje ir pasiekusių puikių rezultatų, tačiau jos beveik nematomos visuomenėje. Tą patį darbą dirbantys mokslininkai vyrai daugiau ar mažiau žinomi daugeliui. Jie dažniau pristato pasiekimus, kuriuos kartu su jais kūrė ir moterys. Taip sudaromas įspūdis, kad fizika yra vyriškas mokslas. Ar su tokiu požiūriu patys ir neatbaidome moterų siekti karjeros moksle?
Pažvelgę į praėjusių metų fizikos egzamino rezultatus, galime matyti, kad merginos sudarė 19,4 proc. visų laikiusiųjų šį egzaminą. Jos vidutiniškai surinko 52,4 užduoties taško. Vaikinai vidutiniškai surinko 47,1 užduoties taško.
Nepaisant geresnių egzaminų rezultatų, merginų į fiziką stoja mažiau, o akademinių darbuotojų fizikių, dirbančių Lietuvos mokslo ir studijų institucijose, yra tik 20 proc. Aukščiausiuose mokslinės karjeros lygiuose moterų fizikių – tik vienetai.
Ar vis dar įsigalėjusiais lyčių stereotipais fizikai gabias moteris sustabarėjusios visuomenės dalies spaudimas nubloškia į gal joms ne tokias artimas, tačiau „moteriškesnes“ profesijas?
Vis dar susiduriame su dviveidiškumu deklaruojant lyčių lygybę. Nepaisant to, kad lyčių lygybė įtvirtinta Europos Sąjungos sutartyse, tikrosios lyčių lygybės vis dar nėra pasiekusi nė viena Europos valstybė.
Nepaisant to, kad net 60 proc. visų Europos Sąjungos universitetų absolventų yra moterys, jos uždirba vidutiniškai 13 proc. mažiau nei vyrai (Lietuvoje – net 16 proc.). Ir tai ne šiaip skaičiai. Dėl tokios padėties daugiau moterų išgyvena skurdą, kuris dėl pajamų atotrūkio ypač ryškus senatvėje – moterų ir vyrų pensijų skirtumas Europos Sąjungoje siekia 37 proc.
Augindama dukrą suprantu, kad ne tik nenoriu, kad ji augtų su pasenusiais stereotipais apie vyriškas ir moteriškas profesijas, bet ir kad susidurtų su deklaratyviomis, popierinėmis lygiomis teisėmis. Noriu, kad ne tik ji, bet ir visos merginos bei moterys jaustųsi lygiavertėmis vyrams mokslo tiriamojoje, akademinėje veikloje ir bet kurioje kitoje srityje, kurios imasi.
Štai, kodėl šiais metais prisijungiau prie Lietuvos žaliųjų partijos kandidatų į Europos Parlamentą sąrašo, kurį sudaro vien moterys.
Tegul toks mūsų žingsnis tampa paskata kuo daugiau moterų įsitraukti į politiką ir sprendimų priėmimą, kad temos, nepelnytai nustumiamos viešajame diskurse į paraštes, būtų išgirstos, o popierinės lygios teisės pagaliau taptų realiomis.
***
Dr. Marija Žukovskienė yra Lietuvos žaliųjų partijos narė, Gamtos tyrimų centro mokslininkė, tyrinėjanti klimato kaitą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.