Daugybė mąstytojų nuo antikos iki mūsų dienų aptarė prasmės klausimą daug išsamiau ir giliau nei tai leistų straipsnio formatas. Vis tik daugelio jų mintis galima koncentruoti į du žodžius. Žmogaus gyvenimo prasmė – atiduoti save. Šeimai ar draugams, tautai ar valstybei, žmonijai ar visai kūrinijai, galiausiai – Dievui. Kuo aukštesniam idealui atsiduodame, tuo gilesnė gyvenimo prasmė.
Iki šiol ginčijamasi, kas tiksliau apibrėžia žmogaus esmę – asmens ar bendruomenės sąvoka. O apibrėžia abi. Tam, kad žmogus kažką duotų kitam, jis turi pats būti kažkuo ir kažką turėti. Bet pats turėjimas sau yra beprasmis, jei tuo nėra dalijamasi. Kuo didesnė žmogaus asmenybė, tuo jai sunkiau išsitekti savyje. Didi asmenybė nuolat veržiasi už savo ribų, į bendruomenę, į viešumą, į visumą.
Priešingai, žmogus, gyvenantis tik sau, darantis tik tai, kas jam teikia malonumą, nėra asmenybė. Kaip tik tokie žmonės sudaro minią – bevardę, bedvasę ir bespalvę masę. Tai – didis būties paradoksas: kas aukoja savo gyvenimą kitam, tas gauna daugiau gyvenimo, o kas siekia jį išsaugoti sau, tas jį praranda. Kiekvienas asmuo įsiprasmina tiktai kitame. Apsiriboti savimi reiškia nužudyti asmenybę.
Asmens santykis su kitu asmeniu, asmenų grupe ar bendruomene kuria viešąją erdvę. Griežtąja prasme privatu yra tik tai, kas susiję tik su vienu asmeniu, visa kita – vieša. Vis dėlto, tradiciškai erdvės, kuriose asmenų santykiai – glaudesni, priskiriamos privatybei. Viešumas daugiau siejamas su erdve, kur ryšiai nėra tokie artimi. Todėl šeima ir draugija lokalizuojamos privačioje erdvėje, tauta ir valstybė – viešojoje.
Viešuma – tai šventovė, į kurią einama su privatybėje sukurtu indėliu. Tam tikra prasme viešuma pašventina privatybę. Į viešumą nešamės tai, kas mums brangu, kad praturtintume kitą. Ne visa, ką kaupiame privatybėje, praturtina kitą. Neštis į viešumą kūno atliekas – blogas tonas. Dėl tos pačios priežasties blogas tonas neštis į viešumą intymaus gyvenimo detales ir versti visuomenę jomis gėrėtis. Kaip tik tai piktina konservatyvius žmones šešiaspalvių propagandoje. Privačių dalykų viešinimas.
Visuomeniškumas skiria pilietį nuo eilinio gyventojo. Pilietis rūpinasi savo artimu, savo bendruomene ir savo tėvyne. Eilinis gyventojas gyvena dėl savęs ir to, kas jam asmeniškai malonu. Valstybė jam rūpi tik tada, kai ji ką nors duoda arba ką nors atima. Jam visvien, kokioje valstybėje gyventi. Jei svetima valstybė geriau užtikrina asmeninę gerovę, gyventojas lengvai išduos savąją. Tauta ir liaudis skiriasi. Tauta – tai sąmoningų žmonių bendruomenė, liaudis – pabira atsitiktinių gyventojų masė.
Skirtumą tarp tautos ir liaudies ypač aiškiai išryškino Žemės referendumas. Juo siekta kiekvieną lietuvį įgalinti būti savo žemės ir savo valstybės šeimininku, suteikiant galimybę valdyti pastarąją tiesioginiu balsavimu. Tautos atstovai mirko lietuje ir šaltyje, rinkdami parašus, kad tokios teisės ir galimybės būtų įtvirtintos. Liaudis patingėjo net pakilti nuo sofų ir nunešti savo sėdimąsias iki balsadėžių. Liaudžiai nereikia pilietinių teisių. Jai tereikia, kad valstybė ja rūpintųsi.
Liaudis nori kuo daugiau gauti ir kuo mažiau duoti. Ją vilioja tokie šūkiai kaip „nusipelnėme gyventi geriau“ ir „padarykime politiką vėl nuobodžią“. Dėsninga, jog tokiais šūkiais liaudį vilioja politikai populistai, kalbantys tai, ką liaudis nori girdėti. Ji nori, kad ja būtų pasirūpinta be jos pačios.
Tai – antipolitinė politika, nors tai ir skamba kaip oksimoronas. Žmogus, kuriam pirmiausia rūpi jo paties smulkūs buitiniai reikaliukai, lengvai taps savo tėvynės išdaviku, jei priešas pasiūlys gerovę. Nieko nuostabaus, kad šiuo pagrindu Lietuvoje auga Kremliaus penktoji kolona. Kai kam tai – vargšai, valdžios nuengti ir priešo suklaidinti, patys – niekuo dėti žmogeliai, o kai kam – savanoriai kvailiai ir niekšai. Yra esminis skirtumas tarp prigimtinio silpnapročio – jam užuojauta – ir intelektualinio tinginio.
Vienas iš dviejų pagrindinių Dievo įsakymų – mylėk savo artimą, kaip pats save – dažnai traktuojamas taip, kad pirmiausia reikia mylėti save. Išties kiti šventraščio fragmentai čia skatina įrašyti žodelį „bent“. Mylėti artimą bent kaip save – tai minimumas, o ne maksimumas. Kitur sakoma – palaimingiau duoti negu imti, lai kiekvienas žiūri, kaip geriau kitam, o ne sau.
Žinoma, aukotis dėl kito yra prasmė tada, kai yra tikimybė, kad kitas irgi dėl ko nors aukosis. Aukotis dėl savanaudžio, taip skatinant ydą, nėra nei protinga, nei dora. Tikrasis žmoniškumas reiškiasi tada, kai kuriama altruistinė bendruomenė, kurioje kiekvienas dovanoja save kitam, o visi kartu – Dievui. Dievas Kristuje pats parodė mums tokį pavyzdį. Būkime šio pavyzdžio verti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.