Vieną pirmųjų homoseksualių santuokų istorijoje sudarė Romos imperatorius Neronas. Jo tolimas įpėdinis Heliogabalas vienas pirmųjų „pasikeitė lytį“. O homoseksualūs santykiai kaip tokie buvo norma tiek antikinėje Graikijoje, tiek Romoje, kol malonumuose ir pramogose paskendusią civilizaciją nušlavė kuklesnė ir paprastesnė barzdotų barbarų minia. Neprimena to, kas jau bręsta Europoje?
Pažangos vardu kalbėjo įvairios radikalios pasaulinės pertvarkos ideologijos: komunizmas, fašizmas, nacionalsocializmas. Tad kai šiandien liberalai priskiria sau žmonijos ateitį, tai kelia graudžią šypseną. Ne viena į ateitį pretendavusi ideologija nuslinko į praeitį, o vienakryptė ir visuotinė raida tėra iliuzija.
Moderniaisiais laikais komunistai buvo pirmoji ideologija, skelbusi seksualinę revoliuciją. Pirmas homoseksualų paradas įvyko ne kur kitur, o sovietų Rusijoje. Bet greitai marksizmas-leninizmas skilo į dvi konkuruojančias sroves – trockizmą ir stalinizmą, dar vėliau nuo pastarojo atskilo maoizmas. Josifas Stalinas pristabdė lytiškumo „progresą“, net įtraukdamas homoseksualius santykius (kažkodėl – tik vyriškus) į Baudžiamąjį kodeksą. Visgi kiti leninizmo laimėjimai išsaugoti: pirmiausia – lengvi abortai.
Tad kai šiandien oponavimas genderistinei ideologijai siejamas su sovietais, tai – dvigubai klaidinga. Prigimtinės šeimos samprata ateina iš daug senesnių laikų, o Europoje ją įtvirtino krikščionybė. Sovietai buvo tie, kurie siekė dekonstruoti prigimtinę šeimą ir tik išvydus seksualinės revoliucijos vaisius – užprogramuotą visuomenės griūtį – dalis komunistų lyderių atsigręžė į konservatyvesnes pozicijas.
Taigi, stalininiai komunistai išdavė homoseksualus, kuriems piešė pačias plačiausias perspektyvas. Trockiniai komunistai tęsė ankstesnę „progresyvistinę“ liniją, iš čia kilo Frankfurto mokykla, o galiausiai link to evoliucionavo ir vyraujančios liberalų srovės. Dešinieji konservatoriai dažnai kalba, kad šių dienų liberalai tik apsimeta liberalais, o išties esą marksistai. Tai teisinga tik iš dalies. Pats liberalizmas plėtojosi link radikalios emancipacijos ir hedonistinės pažiūrų sistemos nuo Džono Stiuarto Milio (John Stuart Mill).
Antra pasaulio pertvarkymo siekusi politinė srovė, savo ištakose turėjusi glaudžių sąsajų su homoseksualais, buvo hitlerinis nacionalsocializmas. Kai kurie tyrinėtojai net kildina nacionalsocializmą iš homoseksualų judėjimo, kas, aišku, yra stipriai pritempta. Visgi istorinė tiesa, kad ryškūs nacių lyderiai – kaip Ernstas Riomas (Ernst Röhm) ar Haincas Ruta (Heinz Rutha) – praktikavo homoseksualius santykius.
Naivu manyti, kad nacių fiureriui Adolfui Hitleriui jo bendražygių pomėgiai buvo paslaptis. Veikiausiai jis tai žinojo ir toleravo, kol SA smogikai (E. Riomo atveju) ir Sudetų separatistai (H. Rutos atveju) buvo naudingi. Kai E. Riomas tapo grėsme paties fiurerio autoritetui, karjerai ir gal net gyvybei kovoje tarp alfa patinų, smogikų vadas su savo artimiausiu ratu buvo sudoroti, o po jų atėjo laikas ir kitiems homoseksualams. Paranojiškas fiureris visus homoseksualus paskelbė nusikaltėliais ir grūdo į konclagerius.
Taigi, tiek naciai, tiek ir bolševikai tiesė raudonus kilimus homoseksualams, naudojosi jais, o po to – išdavė. Homoseksualai, kaip ir kitos tradicinėse visuomenėse marginalios grupės, labai tiko revoliuciniam užtaisui. Po to jais tiesiog atsikratyta. Ne už kalnų laikas, kai tą patį padarys kairieji liberalai.
Stalinistai ir hitleristai atsikratė buvusių bendražygių patys. Liberalai tai padarys atėjūnų rankomis. Jau dabar, persekiojant krikščionis ir tiesiog konservatyvius čiabuvius už „homofobiją“, kuria vadinama bet kokia alternatyvi genderizmui pozicija, islamo radikalams leidžiamos kalbos, jog homoseksualus reikia užmėtyti akmenimis. O šiems radikalams kelias nuo žodžių prie darbų – gana trumpas.
Liberalai pirmiausia galvoja apie save. Kas vyks kitose kartose, jiems nusispjauti. Atvykėliai galės šeimininkauti kaip tinkami, nes šiandienos liberalai jau bus mirę.
Šiandien liberalai naudojasi tiek homoseksualais, tiek islamistais, tiek imigrantais apskritai, griaudami tradicines tautines sanklodas. Tik va, kai jų įrankiai ims konkuruoti tarpusavyje, laimės stipresnė pusė. Islamistai, turintys pozityvią pasaulio viziją, bus ir gausesni, ir moraliai stipresni nei dekadentai. Jau šiandien Europoje mirga plakatai: „Velniop liberalią demokratiją, mes norime šariato!“
Atsiverdami masinei ir pakaitinei migracijai iš anaiptol ne draugiškų liberalizmui šalių šiandieniniai liberalų vadai išduoda savo elektoratą, tikintį liberalios demokratijos vertybėmis. O homoseksualai bus viena pirmųjų pakaitinės migracijos aukų. Štai, kodėl jų gaila. Naikindami tautinį, religinį ir moralinį Vakarų šalių atsparumą liberalai atveria kelią šių laikų barbarams. Kartojasi Romos precedentas.
Paprasti homoseksualūs piliečiai kenčia ir trumpalaikėje perspektyvoje. Daugelis jų yra eiliniai žmonės, norintys ramiai ir saugiai gyventi, o ne kelti pasaulines revoliucijas. Ir dauguma visuomenės visiškai susitaikytų su faktu, kad šalia gyvena kitokie žmonės. Jei ne liberalų kurstomos provokacijos rėksmingais ekshibicionistiniais paradais, brovimasis į viešąsias erdves ir net vaikų gyvenimus. Tai, ką daro saujelė kairiųjų radikalų, atsiliepia konservatyviosios daugumos reakcija prieš eilinius homoseksualus.
Taigi, visiems piliečiams, įskaitant ir taikius homoseksualus, yra vienas kelias užtikrinti ramybę ir saugumą. Tai – pasipriešinti radikaliam kairiajam liberalizmui ir burtis į konservatyviąją alternatyvą. Pagrįstą klasikinėmis krikščioniškomis ir tautinėmis vertybėmis. Konservatyvioje santvarkoje bus vietos kiekvienam konstruktyviam visuomenės nariui. Niekas nelįs į jo lovą, o jis savo lovos reikalus ir paliks lovoje. Vakarų Europoje bręsta islamizmo aušra. Vidurio Europa dar turi galimybę prisikelti ir išlikti.