Kai kam ši dilema atrodys dirbtinė. Yra šeima, yra ir valstybė. Abi jos – svarbios. Visgi istoriškai šeima – pirmesnė už valstybę. Šeima – fundamentalesnė žmogiškumo išraiška nei valstybė. Žmogus be valstybės lengviau išgyventų – ir išgyvena – nei be šeimos. Šeimos gyvuoja ir gentinėse bendruomenėse, kurios gyvena ikivalstybinėje būklėje, nors šiandien veik visa planeta, išskyrus Antarktidą, padalyta valstybėms. Visgi daugeliui Afrikos, Lotynų Amerikos ir Okeanijos tautų valstybė lieka svetima.
Vieni žmonės bando kiekvieną atvejį spręsti individualiai. Kiti stengiasi išvesti bendrą principą. Dėl beveik begalinės žmonių įvairovės visuotinį principą kiekvienam atvejui taikyti sunku, bet tam tikrą kryptį nubrėžti galima ir dažnai – būtina.
Vilčinskų tėvas apibūdinamas kaip valstybės priešas, išsižadėjęs lietuviškos pilietybės ir pasilikęs sovietinę. Ar tai reiškia, kad iš tokio asmens galima atimti vaikus? Žiūrint objektyviai, tada reiktų atimti vaikus iš visų kremlinių, europatriotų ir pasaulio piliečių. Jie visi keičia Lietuvą į kažką kito. Maža to. Vaikus reiktų atimti iš liberalių tėvų, kurie valstybę laiko ribotinu blogiu, o patriotus – naciais.
Liberalai, o juolab – kairieji radikalai vaikams net pavojingesni už kremlinius. Pastarieji bent jau skiria berniuką nuo mergaitės ir bent šiuo klausimu gali vaikams perteikti teisingesnes vertybes. Bet liberalai ir kairieji radikalai šiandien sudaro formalų politinį ir kultūrinį elitą. Kremliniai gi dažniausiai būna marginalai. Vadinasi, kieno valdžia, tie ir sprendžia, iš ko atimti, o kam palikti vaikus?
Jei valstybės valdžia sprendžia tokius klausimus savo nuožiūra, kremlinukų atvejis – tik pirmas precedentas. Po to vaikai bus atiminėjami iš nacionalistų, rasistų, „maršistų“ ir „homofobų“ – visų, kurie bent kokiu aspektu laikosi kitokių pažiūrų nei valdžia. Kai kuriose Vakarų šalyse vaikai atiminėjami vien todėl, kad tėvai atsisako juos vesti į lytinio tvirkinimo – atsiprašau, „švietimo“ – pamokas. O Norvegijoje vaikai atimti iš vieno pastoriaus vien dėl to, kad jis juos mokė krikščioniškų tiesų.
Taigi, kai kurių patriotų džiūgavimas, kad vatinukai praranda vaikus, yra trumparegiškas. Toliau eilėje – tie patys patriotai. Mokote savo vaiką, kad šeimą kurtų savo tautos ribose ir būtinai su priešingos lyties asmeniu? Jau esate valdžios optiniame taikiklyje. Tik laiko klausimas, kai „lietuviškas“ „Barnevernet“ pasibels į Jūsų namų duris.
Valstybė, ko gero, gali atimti iš antivalstybiškai nusiteikusių gyventojų pilietybę. Gali juos ištremti. Bet kartu su vaikais. Tėvų ir vaikų ryšys yra ontologiškai ir moraliai pirmesnis ir svarbesnis nei piliečio ryšys su valstybe. Valstybė gali atimti vaiką iš tėvų tik tuo atveju, kai tėvų elgesys kelia grėsmę vaiko gyvybei, sveikatai ar orumui. Tarkime, iš prievartautojų. Nelojalumas valstybei nėra tokia priežastis.
Skirtingos valstybės įvairiai tvarkosi su radikaliais autonomistais. JAV veikia autonomiška amišų bendruomenė, Izraelyje – haredžiai. Amerikiečiai amišams palieka pakankamai plačias išimtines teises, haredžių studentai nuo pat Izraelio atkūrimo buvo atleidžiami net nuo privalomosios karinės tarnybos.
Nepakantumas žmonėms, norintiems daugiau autonomijos nuo valstybės, būdingesnis autoritarinėms ir totalitarinėms šalims. Rusijoje uždrausta Jehovos liudytojų bendruomenė, atsisakanti dalyvauti politikoje, tarnauti kariuomenėje ir persipilti kito žmogaus kraują. Kinija ypatingus ribojimus taiko musulmonų bendruomenėms, o krikščionis verčia biblines tiesas keisti kompartijos postulatais.
Europos Sąjungoje vis labiau įsigali socialistinės nuostatos, kai valstybė – ar supervalstybė – vis daugiau žmogaus gyvenimo klausimų sprendžia už patį žmogų, nuo šeimos sampratos iki sveikatos reikalų. Taip senasis žemynas tolsta nuo savo partnerės Amerikos ir artėja link eurazinių režimų.
Virš šeimos save gali kelti tik despotinė valstybė. Kuri žmogų, šiuo atveju – vaiką, laiko savo nuosavybe. Kai ne valstybė skirta žmogui, o žmogus – valstybei. Tokia samprata vadovavosi sovietai ir naciai. Šiuo metu, regis, panašia samprata vadovaujasi putinistinė Rusija, atiminėjanti vaikus iš ukrainiečių okupuotose teritorijose. Graži kompanija? Tikrai norime į ją orientuotis?
Lietuvos Konstitucijoje numatyta, kad asmenims iki 16-os metų mokslas yra privalomas. Bet joje taip pat numatoma, kad valstybė globoja šeimą, tėvystę ir motinystę, o tėvai turi teisę auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus. Ar tai apima nacių ir vatinukų įsitikinimus? Tikrai taip. Nepatinka – keiskime Konstituciją. Šeimos teisė yra prioritetinė privalomo mokslo atžvilgiu. Valstybė gali skirti baudas tėvams, draudžiantiems vaikams lankyti mokyklas, bet vaikų atėmimas yra perteklinis ir antikonstitucinis.
Taigi, klausimas dabar ne apie kremlinius ar sorošinius, liberalus ar nacionalistus. Klausimas – apie socialinių institucijų hierarchiją. Ar šeima yra pirmiau tautos, o tauta – pirmiau valstybės, ar atvirkščiai. Ar eisime demokratinės respublikos, ar totalitarinės diktatūros keliu. Regis, pastaroji turi savų simpatikų.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.