Marius Kundrotas. Tautiškumas, atvirumas ir įvairovė

Šiuolaikinis tautininko, nacionalisto, tautinio patrioto įvaizdis – uždaras provincialas, sėdintis savo kiemelyje, apsitvėręs aukšta tvora, paniškai bijantis viso, kas už jos. Svetimo, įtartino, pavojingo. Žinoma, tie pavojai pagal šį įvaizdį – tik įsivaizduojami. Stereotipinis tautininkas pats kuria baubus savo sąmonėje ir pats nuo jų ginasi.

Šis įvaizdis dažniausiai iliustruojamas dviem pavyzdžiais. Pirmas – močiutė tautiniais drabužiais, antras – smogikas su svastika. Pirmasis pavyzdys šiltas ir mielas, bet juo teigiama labai konkreti ir angažuota žinia: tautiškumas – jau praeities reiškinys. Antras pavyzdys atgrasus ir baugus, jau vien dėl svastikos, o jei dar sveikinantis kilstelima ranka, tai jau visas siaubo komplektas. Skautai su Dalai Lama tyliai rūko kamputyje, juk tai – ir jų simboliai.

Panašu, kad liberalieji ir kairieji propagandininkai patys įkliūva į savo spąstus. Pripaišydami tautininkams kovą su įsivaizduojamais baubais jie kovoja su įsivaizduojamais tautininkais. Nacionalizmo pasaulėžiūrą kūrė išsilavinę humanistai, išaugę krikščioniškoje kultūroje, matę pasaulio ir siekę jame taikos, laisvės ir bendrojo gėrio – Johanas Gotfrydas Herderis, Giuseppe Mazzini, Jules Michelet. Lietuvių tautininkų pradininkai – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Antanas Smetona – taip pat buvo plataus akiračio asmenybės.

Ar nuo to laiko daug kas pasikeitė? Žinoma, atsirado žmonių, kurie tautiškąją pasaulėžiūrą supaprastino, iškreipė ir suklastojo. Deja, iškrypimų sunkiai išvengia bet kokia pasaulėžiūra. Krikščionybės istorijoje būta kryžiaus žygių ir inkvizicijos, kairioji stovykla mirga Levo Trockio, Josifo Stalino, Mao Dzedungo ir Pol Poto pavyzdžiais, o liberalams, besididžiuojantiems savo pasaulėžiūros taikumu ir pakantumu, derėtų prisiminti Maksimilijaną Robespjerą. Bet grįžkime prie tautininkų.

Iš tiesų vienas stipriausių stimulų tapti ir būti tautininku – tai pažintis su kitais kraštais, kitomis kultūromis, kitomis bendruomenėmis. Ši patirtis skatina siekį išsaugoti pasaulio įvairovę, išskleidžiančią Dievo ir žmogaus kūrybos potencialą. Kosmopolitai ir globalistai, akcentuodami įvairovę, iš tiesų ją griauna. Tai puikiai iliustruoja jauno tautininko Andriaus Jankausko filmas „Spalvos“. Jauna mergina tapo paveikslą, vis įnirtingiau maišydama spalvas, kol galiausiai visas paveikslas virsta pilkai ruda marmalyne.

Šviesaus atminimo Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Uoka tautas vadino Dievo laboratorijomis. Pasak prancūzų mokslininko Claude`o Lévi-Strausso, kiekviena kultūrinė bendruomenė per kūrybą ir mainus užtikrina visos žmonijos pažangą. O tam, kad tautos galėtų kurti kultūrą ir ja mainytis, jos turi būti teritoriškos. Optimaliu atveju – ir suverenios, kurdamos savo valstybes savo istorinėse tėvynėse, drauge su istorinėmis kitataučių bendrijomis.

Anglų intelektualas Gilbertas Keithas Chestertonas rašė, jog tikro europiečio rojus – tai erdvė, kurioje tautos mylės viena kitą, užuot susiliejusios viena su kita, kaip hinduistų dausose. Šiam rašytojui priklauso ir kita taikli įžvalga, jog tikras nacionalistas yra ir tikras internacionalistas, o kosmopolitas – jų abiejų priešybė. Tipiškas kosmopolitas nėra tas žmogus, kuriam vienodai rūpi visi, tai – žmogus, kuriam vienodai į visus nusispjauti. Ar tai būtų Amazonės baseino čiabuvis, ar šeimos narys, ar kaimynas už sienos.

Taigi, tautiškumas yra būtina įvairovės sąlyga, o įvairovė – tautiškumo motyvas. O kaipgi atvirumas? Kad galėtume atsiverti kitam, pirmiausiai privalome turėti, ką jam atverti. Kažką savo. Namą, kuriame gyvename, duris tame name, priimdami laukiamą svečią. Svečias ateina ir išeina, kad vėl galėtų užeiti. Kai svečias apsigyvena svetimuose namuose nuolatiniam būviui, tai jau – įnamis, o kai pradeda diktuoti savo sąlygas šeimininkui – jau ir okupantas.

Tiek krikščionišku, tiek humanistiniu požiūriu kenčiančiam ir stokojančiam padėti būtina, ši aksioma – už moralios diskusijos ribų. Tačiau tam yra esminė sąlyga, išsakyta dar Jėzaus Kristaus. Kai savi vaikai – sotūs, galima pavaišinti ir kitos giminės atstovą. Kol kas užtenka savų vargšų, bent jau Lietuvai. Dalai Lama pabrėžė, kad Europa priklauso europiečiams, o laikini pabėgėliai nuo karo, bado ar gamtos katastrofų turi mokytis, dirbti, po to – grįžti ir atkurti savo šalis. O tiek Kristų, tiek Dalai Lamą sunku būtų apkaltinti artimo meilės stoka.

Tai, kas šiandien vyksta Europoje, veikiau primena invaziją, nei atvirumą ar mainus. Invazinėmis rūšimis gamtos moksluose vadinami tokie organizmai, kurie, patekę iš svetur, nustelbia vietines rūšis. Šiandien dažname Europos mieste populiariausias naujagimio vardas – Muchamedas. Tai vėl aktualizuoja nacionalizmą ir tautiškųjų partijų pergalės įvairiose Europos šalyse – jokia staigmena.

Kaip sakė ilgametis prancūzų tautininkų vadas Jeanas-Marie Le Penas: aš myliu afrikiečius, kai jie gyvena Afrikoje. Šio politiko prieštaringumai – kitas klausimas.

Atsivėrimas pasaulio įvairovei – tai abipusiai naudinga žinių, minčių ir kūrybos apykaita. Kalbant apie žmonių judėjimą, pavienių žmonių migracija vyko visais laikais. Nėra nei galimybės, nei poreikio tai stabdyti. Bet masinė invazija – kitas klausimas. Ji veda ten, kur nuėjo Romos imperija, įsileidusi mases germanų ir kitų svetimšalių. Nebūtin. Užtai veidmainiškai arba, geriausiu atveju, naiviai skamba antisovietinių kovų idealizavimas, kartu griaunant šios kovos tikslą – tautinę valstybę.

Patys laisvės kovotojai jau vargiai paprieštaraus. Išeina paskutiniai iš jų. Mažėja ir pagarbos jiems. Dabartinei politinei, akademinei ir kultūrinei sistemai jų bereikia vis mažiau. Tad simboliškai nyksta atminimo ženklai Kaziui Škirpai, Jonui Noreikai, Juozui Ambrazevičiui. Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Jonas Žemaitis dar kol kas paliekami. Bet tiktai kol kas. Liberaliai kairuoliškai sistemai reikia kito naratyvo. O kokio naratyvo reikia mums, lietuviai?