Marius Vaščega. 20 metų Europos Sąjungoje – geriausias laikas nacionaliniam susitarimui, kokios ES norime ateityje

Rytoj minėsime Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES) dvidešimtmetį. Šia proga nuo pat metų pradžios vis padžiūgaujame dėl fantastiško (be ironijos) Lietuvos šuolio ekonomikos rodikliuose, kiek nedrąsiau pakalbame apie mažesnę (o kartais – ir labai mažą) mūsų dvidešimties metų pažangą socialinėje ar sveikatos srityse. Lygiai tą patį darėme, kai šventėme dešimties metų sukaktį ES, panašius dalykus prisiminėme ir penkioliktais ar aštuonioliktais narystės metais. Smagus ir reikalingas užsiėmimas: pakelia savivertę, primena, kokį kelią nuėjome ir kur dar turėtume pasistengti.

Tačiau jis neatsako į klausimą, kokios Europos Sąjungos mes, lietuviai, norime per kitus 20 metų. Ar kitus dešimtį metų. Ar bent jau penkerius.

Kaip žmogaus gyvenimas, narystė valstybių bendrijose irgi praeina tam tikrus etapus. Natūralu, kad per pirmąjį ir antrąjį narystės Europos Sąjungoje dešimtmečius apšilome kojas, norėjome kiek įmanoma geriau integruotis, tapome Šengeno dalimi, pademonstravome, kad galime laikyti Europos Sąjungos pirmininkavimo vairą, įsivedėme eurą.

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen vienoje iš savo metinių kalbų apie ES padėtį sakė, kad ES turėjo labiau įsiklausyti į Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, Lenkijos įspėjančius žodžius apie Vladimirą Putiną, taip pripažindama, kad rusijos klausimu būtent rytinės ES valstybės narės galėjo pasiūlyti teisingiausią ES politikos kryptį. Tai labai svarbi žinutė. Kol rusija tęsia savo kraugerišką karą prieš Ukrainą, ES negali būti saugi. Todėl stipri Lietuvos pozicija rusijos stabdymo ir pagalbos Ukrainai klausimu yra būtina ir labai svarbi.

Tačiau 20 metų turi tapti mūsų ES brandos momentu – turime sau pasakyti, jog jau užaugome tapti aktyviais ES politikos formuotojais visais klausimais. Nes sprendžiamų klausimų ES yra labai daug. Kažkada teko matyti vieno iš think tank’ų (idėjų kalvės – red.) skaičiavimus, kad net 80 proc. valstybėms narėms svarbių klausimų sprendžiama Europos lygmeniu. Skaičius pasirodė nepatikimas, jį akademikai paneigė, nes sprendimų, kurie priimami ES lygmeniu, kiekio neįmanoma tiksliai apskaičiuoti. Dar ir dėl to, kad net ir priiminėjant sprendimus Briuselyje taip pat dalyvauja Lietuvos politikai, tiesa, kartu su kitų šalių kolegomis. Bet faktas tas, kad Europos Sąjungoje, Briuselyje ir Strasbūre, sprendžiama labai daug kiekvienos šalies piliečiams ir verslams svarbių dalykų.

Tačiau, jeigu nacionaliniams klausimams mes skiriame daug dėmesio ir apie juos kasdien diskutuojame žiniasklaidoje, tokio dėmesio Lietuvoje vis dar nėra Europos Sąjungos klausimais.

O štai Prancūzijoje ką tik prasidėjo didelė diskusija apie tai, kokios ES ateities norėtų Prancūzija. Prezidentas Emmanuelis Macronas praeitą savaitę Sorbonos universitete pasakė dviejų valandų kalbą, kurioje liūdnai konstatavo, kad EUROPA GALI MIRTI.

Tai jo reakcija į antieuropietiškų jėgų populiarėjimą Prancūzijoje ir kitose ES šalyse. Ir priminimas, kad mūsų pasirinkimai svarbūs – jie nulems Europos ateitį. Jis daug kalbėjo apie Europos galią, gynybos stiprinimą, sienų apsaugą. Bet taip pat ir apie tai, kad turime spręsti europiečių perkamosios galios mažėjimą, grąžinti pramonę į Europą, išsakė savo poziciją dėl energetikos ir žemės ūkio protestų ir kaip Europa gali padėti žemdirbiams supaprastindama taisykles, kalbėjo apie ES tarptautinę prekybą, apie investicijas į inovacijas, verslų konkurencingumą, taip pat ir apie monetarinės politikos, orientuotos tik į infliacijos rodiklius, trūkumus. Jis taip pat kalbėjo apie vertybes, apie laisvę, apie kultūros išsaugojimą, apie teisinę valstybę.

Lietuva ne Prancūzija, bet juk ir mes galime turėti tokią plačią diskusiją apie Europos Sąjungą Lietuvoje. Nebesame Europos naujokai. Todėl turime tokią diskusiją turėti savo pačių labui. Tam, kad mes patys žinotume, kokios Europos norime. Mes, lietuviai, buvome ir esame labai proeuropietiški. Viena iš to priežasčių – didelė ES parama Lietuvai ir Lietuvos gebėjimas šią paramą panaudoti savo sėkmingai transformacijai. Nes ten, kur Europa buvo aktyviausia, Lietuvoje pasiekėme didžiausio progreso, ir būtent mus taip džiuginantys makroekonominiai skaičiai yra to dalis.

Bet Europa keičiasi, iššūkių ir įtampų daugėja – nuo geopolitikos, gynybos iki konkurencijos dėl pramonės pritraukimo, socialinių netolygumų, sveikatos klausimų, demografijos ir migracijos. Europa taip pat rengiasi dar vienam plėtros etapui. Naujasis septynerių metų ES biudžetas, dėl kurio netrukus prasidės derybos, neabejotinai atskleis šias įtampas.

Aš manau, kad dvidešimt Lietuvos metų ES – geriausias laikas nacionaliniam susitarimui, kokios Europos Sąjungos norime ateityje. Tam, kad Europa atspindėtų mūsų lūkesčius, o mes ir dar po dvidešimties metų būtume vieni iš proeuropietiškiausių europiečių. Pirmieji mano klausimai jam:

1. Ar norime turėti daugiau bendro Europos veikimo gynyboje? Ar jis apsiribos tik Europos gynybos pramone, ar turime kalbėti apie ES ginkluotąsias pajėgas?

2. Ar norime turėti daugiau bendro Europos veikimo užsienio reikaluose?

3. Ar esame pasiryžę atsisakyti veto kai kuriose srityse dėl greitesnio sprendimų priėmimo? Kuriose srityse konkrečiai?

4. Kaip Europa gali spręsti pragyvenimo išlaidų didėjimą?

5. Ar Europos Sąjungai turime suteikti daugiau galių socialinėje srityje? Pensijose? Sveikatos srityje? Vaistų politikoje?

6. Ar galime Europos reguliavimą supaprastinti? Kokiais būdais tai daryti? Kokias sritis išskirti prioritetinėmis?

7. Kaip padidinti ES konkurencingumą?

Jų galime turėti ir daugiau. Diskutuokime, išsigryninkime, žinokime, kokios Europos norime, ir siekime jos. Kitaip už mus Europos ateitį spręs kiti. Tikiu, kad to tikrai nenorime.

***

Šis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė.

Marius Vaščega, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas, iki birželio 9 dienos nemokamose atostogose, nes kartu su Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ sąrašu dalyvauja rinkimuose į Europos Parlamentą.