Matas Maldeikis. Atėjo laikas Sąjungai atsisakyti veto teisės užsienio politikoje

Europos Komisija patvirtino 900 mln. eurų vertės avansinį mokėjimą Vengrijai iš įšaldytų atsigavimo po pandemijos lėšų pagal programą „REPowerEU“. Lėšų skyrimas Vengrijai buvo įšaldytas dėl nesibaigiančių korupcijos problemų ir nuolatinio demokratijos ir teisės viršenybės principų pažeidinėjimo.

Jei lėšų įšaldymas buvo panaikintas, ar tai reiškia, kad su šiomis problemomis Vengrija susitvarkė? Nieko panašaus. Paprasčiausiai Vengrija piktybiškai ir sistemingai priešinosi sankcijoms Rusijai, o pastaruoju metu grasino blokuoti visą karinę pagalbą Ukrainai ir sužlugdyti jos stojimą į ES. Taigi, Komisijai neliko nieko kito, kaip pasiūlyti V. Orbanui kažką mainais.

Toks šantažas yra tik vienas iš labai svarbių europinių sprendimų blokavimo pavyzdžių ir Vengrija toli gražu nėra vienintelė veto veikėja ES. Bandant susitarti 27 valstybėms narėms, sprendimų priėmimas ir taip nėra greitas ir efektyvus, o kuomet atsiranda dar ir tuos sprendimus blokuojančių šalių, procesas gali trukti metų metus, ir/arba sprendimai būna sušvelninami, ar pakeičiami taip, kad tiktų visiems, bet realiai nebetinka niekam.

Esant dabartinei tvarkai, europiniai sprendimai tokiose gyvybiškai svarbiose srityse kaip užsienio politika, saugumas ir gynyba, naujų narių priėmimas ir kt., turi būti arba palaidojami, arba redukuojami iki mažiausio bendro vardiklio, t. y., visoms valstybėms narėms priimtino varianto (pvz., kaip atsitinka su sankcijų švelninimu). Taigi, dabartinė tvarka iš esmės lėtina arba net stabdo ne tik sklandų pačios ES funkcionavimą, bet ir jos plėtrą, nes kiekvienos šalies stojimą turi patvirtinti visos 27 valstybės narės.

Pavojinga ir nestabili geopolitinė situacija reikalauja greitos ir lanksčios reakcijos į iššūkius ir grėsmes, todėl dabartinėmis aplinkybėmis tokia sprendimų priėmimo tvarka, kai reikalingas vienbalsis visų valstybių narių pritarimas, nebetinka.

Be to, ateityje ES išsiplėtus iki 30 ir daugiau narių, priimti sprendimus vienbalsiai gali tapti išvis nebeįmanoma, nes daugiau valstybių narių reiškia dar daugiau skirtingų interesų ir daugiau veto. Būsimos ES narystės įpareigoja kelti klausimus ne tik apie šalių kandidačių poreikius, bet ir apie pačios ES poreikius bei jos galimybes veikti jau po plėtros.

Jau keli metai ES kalbama apie sprendimų priėmimo tvarkos reformą. Už veto teisės panaikinimą pasisakančios didžiosios šalys – Vokietija ir Prancūzija – laikosi pozicijos, kad tokia reforma turi būti įgyvendinta dar iki plėtros tam, kad ES būtų instituciškai pasiruošusi priimti naujas nares.

Už veto teisės panaikinimą pasisako ir patys europiečiai. 2021–2022 metais vykusio konsultacijų proceso, pavadinto Konferencija dėl Europos ateities, rezultatai parodė, kad ES piliečiai nori ES suteikti daugiau galių priimant svarbius sprendimus.

Panaikinus veto teisę, užsienio politikos ir kitus svarbius sprendimus priimti būtų galima nebe vienbalsiai, o kvalifikuota balsų dauguma. Už turėtų balsuoti 15 iš 27 valstybių narių ir jei jų gyventojai sudarytų daugiau nei 65 proc. ES gyventojų (Europos Parlamentas siūlo sumažinti iki 50 proc.).

Bet sprendimui panaikinti veto teisę turėtų pritarti visos valstybės narės, taigi ir čia galioja veto, kuriuo, be abejonės, pasinaudos ta pati Vengrija ir nemažai kitų, ypač mažesnių šalių, nes į veto teisės panaikinimą jos žiūri kaip į savo nacionalinio suvereniteto praradimą.

Be to, norint keisti dabartinę sprendimų priėmimo tvarką, reikėtų inicijuoti ir europinių sutarčių keitimą. Tai būtų pirmas toks bandymas keisti europines sutartis nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 metais, kai ES kaip subjektui buvo suteikta daugiau galių.

Prieš kelias savaites Europos Parlamentas jau nubalsavo dėl europinių sutarčių keitimo. Jį galima vadinti istoriniu. Pagrindiniai pasiūlymai apima vienbalsiškumo atsisakymą balsuojant ES Taryboje užsienio politikos bei kitais svarbiais klausimais ir kompetencijų perkėlimą iš valstybių narių į ES lygmenį, įskaitant dviejų naujų ES kompetencijų sukūrimą aplinkos apsaugos ir biologinės įvairovės srityse, ir bendrų ES ir valstybių narių kompetencijų išplėtimą, kuris apimtų septynias naujas sritis: užsienio ir saugumo politiką, sienų apsaugą, visuomenės sveikatą, civilinę gynybą, pramonę ir švietimą.

Ironiška, kad vienas iš argumentų dėl veto atsisakymo balsuojant yra būsima ES plėtra, bet vienintelis atvejis, kai veto teisė pagal siūlomus pakeitimus turėtų išlikti, yra būtent plėtros atveju.

ES narių vadovų balsavimas dėl vadinamojo Konvento, kuris ir turėtų spręsti dėl europinių sutarčių peržiūrėjimo, sušaukimo turėtų įvykti dar šiais metais. Sprendimas sušaukti Konventą gali būti priimtas paprasta balsų dauguma. Žodžiu, po Europos Parlamento balsavimo kamuolys dabar yra valstybių narių pusėje. O tuo tarpu laukiam naujų Orbano išsišokimų.