Vakarų visuomenėse, dėkui Dievui, laimėjo liberalizmas. Liberali demokratija atnešė pramonės revoliuciją, modernius demokratinius institutus, kurie garantuoja žmogaus teises, labai plačią viduriniąją klasę, vartojimo pasaulį. Jis yra dominuojantis Vakarų pasaulio naratyvas.

Viskas turi kainą, tad neišvengiamai pasirodo ir natūralūs trūkumai. Revoliucijas kuria idealistai, jomis naudojasi oportunistai.

Liberalųjį naratyvą Vakaruose galiausiai perėmė kraštutinė kairė, ekonominę priespaudą pakeisdama viktimizuojamų grupių — seksualinių mažumų, migrantų, palestiniečių ir kitų grupių priespauda. Tame pasaulyje žmonija dalinama į tuos, kurie engia, ir tuos, kurie engiami.

Bet kas, kas apdovanotas kritiniu mąstymu arba jį išsiugdė, mato, kad pastarasis naratyvas vis labiau skilinėja, jame atsiranda vis daugiau plyšių ir kažkas vis labiau neveikia.

Tai lenda viešoje erdvėje, ekonomikoje, žiniasklaidoje, migracijos ir kitose politikose. Tas kažkas — tai perspausta radikalios kairės politika, kuri pradėjo ryti pati save. Perspausta identiteto politika jau atstumia nuo savęs ir centristinių pažiūrų žmones, o blogiausia tai, kad tokie kraštutinumai pakerta pasitikėjimą valstybės institutais, žiniasklaida, bei tokiems klausimams kaip parama tos pačios lyties santuokoms ar kova su smurtu artimoje aplinkoje.

Politinei ir visuomenės erdvei vis labiau skylant, procesus bando suvaldyti kraštutinės kairės naratyvo apologetai žiniasklaidoje, akademiniame pasaulyje ar pramogų lauke. Pastaruoju metu jau ir jiems sekasi ne kaip: žmonės mato, kaip per jėgą peršant tą ar kitą naratyvą, nutylimi faktai, kurie griauna jėga primetamas idėjas. Kiekvienas ideologijų ginčas tampa galios aktu, oponuojančių balsų delegitimizavimu, siekiu įtvirtinti hegemoninį diskursą. Bet kas, kas išdrįsta suabejoti peršamomis idėjomis, automatiškai užčiaupiamas, skelbiamas sąmokslo teorijų ar Rusijos propagandos įrankiu. Toks ideologinių oponentų žeminimas naudingiausias kraštutinei dešinei, į kurios rankas taip „diskutuojant“ persikelia galutinė „tiesa“.

Kiekviena perspausta politika visada iššauks priešingą kraštutinumą. Balsai už Trumpą ir panašūs kraštutinės dešinės revizionistai yra tapatybės politikos kontrrevoliucija. Politika šiems ponams tėra priemonė siekti savo merkantilistinių tikslų ar įveikti visokias savo psichologines traumas, viešame gyvenime perkeliant jas ant mūsų pečių. Neapykanta jiems suteikia prasmę ir tikslą, o emocija, kuria vadovaujasi jų sekėjai, gimdo baimes ir pyktį. Kraštutinės dešinės populiarumas yra proporcingas kairės ir centro klaidoms.

Esame verčiami dalyvauti kraštutinės kairės kuriamoje utopijoje, kurios niekada nebus, ir bijoti, kad valdžią gaus kraštutinė dešinė, kuri nori mus grąžinti į aukso amžių, kurio niekada nebuvo.

Ačiū, nereikia nė vienos iš minimų kraštutinių grupių. Jų skatinama ir neretai dirbtinai inspiruojama kova neturi laimėtojų: tikėdami, kad pasaulis yra blogesnis, nei jis yra, abi šios ribinės grupės daro pasaulį blogesniu.

Aš, kaip politikas, kuris atstovauja žmonėms, nenorintiems įsitvirtinti nė vienoje iš šių kraštutinių grupių ir kovoti jų karus, sakau: MUMS REIKIA KITO KELIO.

Akivaizdu, kad egzistuoja neteisybė, priespauda, nelygybė, aukos, tačiau labai pavojinga, kai aukos jausena politizuojama. Politika yra galia ir išteklių paskirstymas, o ne savivertės psichologija ir kaltės nustatymas.

Patinka tai kam ar ne, bet imigracijos politika neveikia, tik veda segregacijos link. Politikoje kiekvienas veiksmas sukelia padarinius, ir, kadangi politika visada gyvena ateityje, tik laiko klausimas, kada tie padariniai išlys ar net prislėgs visus. Socialiniai ir politiniai reiškiniai neišvengiamai sudėtingi ir daugiabriauniai. Tad mums, tiems, kurie nenori dalyvauti kraštutinių grupių kovoje, akivaizdu, kad susikirtus dviem pozicijoms visiškai nebūtina teisiąja skelbti tą ar kitą pusę — dažniausiai tokia prieštara tik atskleidžia du skirtingus požiūrius į tikrovę.

Mūsų politika turėtų apimti liberalų patriotizmą, kuris sujungia meilę šaliai ir įsipareigojimą liberalioms demokratinėms vertybėms.

Todėl aš eisiu į „Pride“ eitynes iki Lietuvoje bus įteisintos vienos lyties santuokos, tačiau taip pat aš eisiu kalbėtis su žmonėmis, kurie renkasi prie Seimo po Šeimų maršo vėliava.