Vieni šio tyrimo tikslų – geriau pažinti 11–17 metų amžiaus moksleivių gyvenseną, elgseną ir sveikatą, įvertinti gyvensenos ir sveikatos pokyčius. Tyrime dalyvavo per 6 tūkst. moksleivių iš daugiau nei 120 ugdymo įstaigų Lietuvoje.
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja, kad vaikai ir paaugliai turėtų bent 60 minučių kasdienio fizinio aktyvumo, tačiau akivaizdu, kad Lietuvos moksleiviams šis rodiklis, bent jau kol kas, yra sunkiai pasiekiamas. Priežasčių, kodėl moksleiviams trūksta kasdienio fizinio aktyvumo, yra nemažai, tačiau viena pagrindinių – netinkamas finansavimas.
Mažas finansavimas lemia, kad didžioji dalis infrastruktūros yra ne tik morališkai, tačiau ir fiziškai pasenusi, neatitinka net elementarių reikalavimų. Su dušų trūkumu susiduria ne tik šimtmečio dainų šventės dalyviai sostinėje, tačiau ir moksleiviai visoje Lietuvoje. Dušų trūkumas mokyklose yra viena iš priežasčių, kodėl moksleiviai, o ypač mergaitės, nenori dalyvauti kūno kultūros pamokose. Būtina pagalvoti ir apie ilgesnes pertraukas po kūno kultūros pamokų, nes daugelis vaikų net ir esant įrengtiems dušams, į juos neina, kad nepavėluotų į kitas pamokas.
Kalbant apie prastą infrastruktūros būklę, Raseinių kūno kultūros ir sporto centro stadionas jau daugelį metų nerekonstruotas, nors juo naudojasi ne tik sporto centras, tačiau ir Raseinių Viktoro Petkaus progimnazija bei miesto bendruomenė. Prastos būklės yra ir Ariogalos gimnazijos stadionas, kuris nesikeičia jau 80 metų. Tokių prastos ar net blogos būklės infrastruktūros pavyzdžių dešimtimis galima rasti visose Lietuvos savivaldybėse, todėl valstybė turi parengti infrastruktūros atnaujinimo planą ir šiai sričiai parodyti nors minimalų dėmesį.
Kad infrastruktūros atnaujinimas turi didelę įtaką vaikų aktyvumui, galime matyti iš konkrečių pavyzdžių. Ariogaloje, Raseinių rajone, įrengėme šiuolaikiškus krepšinio ir futbolo aikštynus, po ko vaikų čia pilna kiekvieną dieną. Rodos, reikia tiek nedaug, o rezultatai patys kalba už save.
Atnaujinę infrastruktūrą ir ant įėjimo uždėję spynas, nepasieksime gero rezultato. Būtina sudaryti sąlygas stadionais ir aikštynais naudotis visiems norintiems. Vaikai ima pavyzdį iš savo tėvų, todėl sėslų gyvenimo būdą ir suaugusiųjų rutiną reikėtų keisti skatinant aktyvia veikla užsiimti visą šeimą. To nepadarysime, jei į atnaujintą infrastruktūrą neįleisime visų norinčių.
Atnaujintos aikštės ir stadionai turėtų būti plačiai prieinami ir bendruomenėms, kurios laisvu grafiku čia galėtų organizuoti įvairias sportines varžybas ir šventes. Tik visuotinis įtraukimas gali keisti mūsų įpročius ir skatinti būti fiziškai aktyvesniems, daugiau judėti ir sportuoti.
Žinoma, aktyvesnis moksleivių ir visų fizinis aktyvumas priklauso ne tik nuo sportinės infrastruktūros, tačiau ir nuo viešųjų erdvių pritaikymo fiziniam aktyvumui. Dviračių ir pėsčiųjų takai, šaligatviai, parkai ir kitos viešosios erdvės turi būti atnaujintos bei pritaikytos žmonėms. Daug kur dėmesys skiriamas automobilių eismo sąlygų gerinimui, bet šiame etape negalime pamiršti ir tų, kurie nori ir gali eiti pėsčiomis, važiuoti dviračiais ar tiesiog turėti saugių vietų vaikščioti su lazdomis ar bėgioti.
Kadangi didele dalimi didesnis vaikų fizinis aktyvumas priklauso nuo finansavimo, valstybės skiriamas neformaliojo vaikų švietimo krepšelis turi būti didinamas, o tai, tikiuosi, artimiausiu metu ir padarysime Seime. Didesnis vaikų įtraukimas į aktyvias popamokines veiklas ne tik paskatins jų fizinį aktyvumą, bet ir, tikėtina, bus puiki prevencinė priemonė kovai prieš įvairias priklausomybes.
Jei aplinkybės lems, jog Vilniuje ir vėl nepavyks pradėti nacionalinio stadiono statybų, reikia rimtai persvarstyti idėją atsisakyti šio projekto ir tam skirtas lėšas nukreipti į regionus, kuriuose galėtų atsirasti dešimtys naujų ar atnaujintų sporto infrastuktūros objektų, kurie iš esmės padėtų skatinti daug didesnio žmonių skaičiaus fizinį aktyvumą. Aš tokiai idėjai pritarčiau.