Mindaugas Kluonis. Ko bijo Stambulo konvencijos ratifikavimo priešininkai

Balandžio pradžioje „Delfi“ rubrikoje „Politiko akimis“ pasirodė net du smurtą prieš homoseksualius ir transseksualius žmones propaguojantys straipsniai, kuriuose neva atskleidžiamas sąmokslas per Stambulo konvenciją panaikinti ne tik moterų, bet ir homoseksualių bei transseksualių žmonių diskriminaciją. Apie šį sąmokslą paskelbė du „valstiečių“ veikėjai: save tarptautinės politikos „ekspertu“ pristatantis Seimo narys Mindaugas Puidokas ir iš neaiškių šaltinių finansuojamo instituto vadovė, Seimo narės Agnės Širinskienės padėjėja Salomėja Fernandez Montojo.

Sąmokslo atskleidėjų „Russia Today“ stiliumi pateikti vadinamieji argumentai (ne veltui viena garbi „valstietė“ sakė, kad iš Rusijos yra ko pasimokyti) naudojami ne tik Lietuvoje, bet ir kitose posovietinės erdvės šalyse. Kadangi šių šalių gyventojai yra imlūs sąmokslo teorijoms ir neapykantos skleidimui, net Europos Taryba, kuri priėmė šią konvenciją, paskelbė paaiškinimus, kad nieko bendro su LGBT teisių užtikrinimu konvencija neturi. Panašų į Europos Tarybos pareiškimą paskelbė ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, nurodydamas, ką reglamentuoja ir ko nereglamentuoja konvencija, ir patikindamas, kad jokių pozityvių pokyčių homoseksualiems ir transseksualiems žmonėms Lietuvoje tikėtis neverta.

Manau, kad tiek Europos Taryba, tiek Užsienio reikalų ministerija daro klaidą pernelyg tikėdamos argumentų galia ir bandydamos aiškinti, kad kalbos apie konvencijos palankumą LGBT žmonėms niekuo nepagrįstos. Jokie argumentai neįtikins sąmokslu norinčių tikėti žmonių ir jie kiekviename žodyje ir sąvokoje įžvelgs paslėptas prasmes.

Užuot pasidavus konvencijos ratifikavimo priešininkų primetamoms žaidimo taisyklėms, kaip tai daro Europos Taryba ir užsienio reikalų ministras, vertingiau yra paanalizuoti, ko gi bijo konvencijos ratifikavimo priešininkai.

Pirmiausia abiejuose „valstiečių“ straipsniuose krenta į akis tai, kad jie bijo, jog išnyks smurtas ne tik prieš moteris (šitam jie neva pritaria), bet tuo pačiu ir prieš homoseksualius bei transseksualius žmones. Tuo baisisi tiek M. Puidokas, tiek S. Fernandez Montojo. Iš abiejų straipsnių turinio akivaizdu, kad šie asmenys pritaria patyčioms ir smurtui homoseksualių ir transseksualių žmonių atžvilgiu bei jų orumo žeminimui. Nors tiek Europos pagrindinių teisių agentūros, tiek Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, tiek NVO atlikti tyrimai rodo, kad 80 procentų LGBT moksleivių patyria smurtą ir patyčias, A. Širinskienės padėjėja teigia, kad „prisidengiant paplitusiomis patyčiomis bei smurtu prieš LGBT yra formuluojamas siekis „perauklėti“ visuomenę nuo vaikų iki specialistų“. O nereikėtų? Smurtas ir patyčios homoseksualių ir transseksualių vaikų ir suaugusiųjų atžvilgiu yra saugotina „tradicinė vertybė“? S. Fernandez Montojo ir panašiems į ją – taip.

Vyskupų konferencijos globojamo instituto vadovę jaudina ir tai, kad rengiant Stambulo konvenciją dalyvavo Tarptautinės gėjų ir lesbiečių asociacijos (ILGA) atstovai ir dalis jų pastabų buvo priimta. O neturėtų rengiami teisės aktai ginti visų, o ne tik dalies žmonių teises? Ir neturėtų būti konsultuojamasi su visomis suinteresuotomis grupėmis? Turėtų. Nors S. Fernandez Montojo taip nemano, kadangi yra pratusi prie kitokios konsultavimosi su visuomene tvarkos. Mat Europos Taryboje, priešingai nei kokiame nors Seimo Sveikatos reikalų komitete, konsultacijos yra realios. Tai yra į pakviestų konsultacijoms organizacijų nuomonę yra atsižvelgiama, o ne nusprendžiama iš anksto suderinus su kokia nors Vyskupų konferencija ir konsultuojamasi tik „dėl akių“. Tai prie korupcinių praktikų, kaip kad, pavyzdžiui, savo pačių padėjėjų pasikvietimo ekspertais, įpratusiems „valstiečiams“ yra neįprasta ir visai netradiciška.

Dar S. Fernandez Montojo bijo, kad nevyriausybinės organizacijos teiks šešėlines ataskaitas ir informuos tarptautinę bendruomenę apie realią, o ne valdžios pagrąžintą, smurto šalyje padėtį. Nes, žinote, kai informacija renkama iš daugiau nei vieno šaltinio, tai pasidaro sunkiau manipuliuoti ir meluoti.

Skaidrumas ir atsižvelgimas į visų piliečių požiūrius akivaizdžiai svetimas A. Širinskienės padėjėjai. Nieko nuostabaus, nes jos vadovaujamas institutas iki šiol neatskleidžia savo rėmėjų baimindamasis neigiamos visuomenės reakcijos. Matyt, butaforinės konsultacijos, rėmėjų slėpimas ir korupcija labiau prisideda prie „tradicinių vertybių“ puoselėjimo. Tradicinės visuomenės, beje, tradiciškai yra pačios korumpuočiausios.

Nuo neskaidrumo ir diskriminacijos trokštančios S. Fernandez Montojo neatsilieka ir „ekspertas“ M. Puidokas. Jis sako, kad ratifikavus konvenciją gali būti įteisintos tos pačios lyties santuokos, nes, „kaip žinia, už seksualinių mažumų teises kovojančios organizacijos nuosekliai kartoja, kad partnerystės, santuokos ir įvaikinimo teisių nesuteikimas yra jų diskriminacija“. Šiaip, „eksperto“ žiniai, taip ir yra. Draudimas sudaryti santuokos sutartį dėl partnerių lyties yra diskriminacija ir jokie postringavimai apie tradicijas šio fakto nepaneigia. Tiesa, tradiciškai homoseksualūs žmonės turi turėti butaforines „tradicines“ šeimas ir slapta susitikinėti su savo lyties atstovais, o ne viešai deklaruoti savo santykius. Juk melavimas, diskriminacija ir neskaidrumas labai padeda saugoti „tradicines šeimos vertybes“.

Ir faktas, kad vaikams geriau augti tos pačios lyties šeimoje nei vaikų namuose. Jau nekalbant apie tai, kad iš tiesų Seimo narys apie rūpestį tėvų neturinčiais vaikais meluoja, nes jų nei globoja, nei ketina globoti. O juk iš Seimo nario algos tikrai galėtų pasiimti globoti bent tris. Bet svarbu kitiems neleisti, o ne pačiam rodyti pavyzdį.

Dar Seimo narys labai išgyvena, kad neva ratifikavus konvenciją visi eis į tuos tualetus, į kuriuos nori, o ne pagal lytį. Baisus „genderizmas“. Nors kyla įtarimas, kad pats „ekspertas“ namuose vaikšto į tą patį tualetą, dušą ir rūbinę, kaip ir jo žmona.

Sunku suvokti, ko Seimo narį taip gąsdina lyčiai neutralūs tualetai. Kas jau tokio „vyriško“ vyrų ir „moteriško“ moterų tualetuose? Gal M. Puidokas pasigestų viešų pisuarų, kur gali pažiūrėti, kaip šlapinasi kiti vyrai? O gal nori praustis dušuose tik vyrų apsuptyje ir žinoti, kad jokia žmona neužeis? Bet nedarykime tokių prielaidų ir manykime, kad „vyras ir tėvas“, kaip save šalia „eksperto“ jis prisistato, iš tiesų rūpinasi, kad blogi dėdės neitų praustis į mergaičių dušus, apsimetę transseksualiomis moterimis. Nors aš asmeniškai tokių, kas galėtų taip elgtis, nepažįstu ir, spėju, M. Puidokas irgi nepažįsta ir nežino nei vieno, betgi akivaizdu, kad geriausiai žinai, kaip elgtųsi tie, apie kuriuos nežinai nieko.

Turbūt Seimo narys nėra buvęs, pavyzdžiui, Vokietijos termose, kuriose vyrai ir moterys vaikšto nuogi ir niekas ten nepuola nieko prievartauti ar gąsdinti. Bet lietuviai, „eksperto“ nuomone, ne vokiečiai, jei tik pamatys nuogą kitos lyties atstovę, tai būtinai sieks išprievartauti ar bent jau pamakaluoti kuo nors prieš nosį. Tačiau jei Seimo narys, kaip jis deklaruoja, yra prieš smurtą moterų atžvilgiu, tai jis turėtų siekti, kad moters nuogumas nekeltų minčių apie išprievartavimo galimybę, bei siekti keisti stereotipus ir auklėjimą, kad bet kaip apsirengusios moterys ar mergaitės nebūtų prievartaujamos. Nors, kita vertus, prievarta moterų atžvilgiu – gana tradicinis dalykas, todėl, matyt, puoselėtinas.

Pasigilinus į S. Fernandez Montojo ir M. Puidoko baimes gana akivaizdu, kad už jų neslypi jokie pavojai, o tik smurtinis mentalitetas, kuris homoseksualių ir transseksualių žmonių atžvilgiu reiškiamas atvirai, o moterų atžvilgiu pasireiškia latentiškai. Būtent tai, kad konvencija sumažins galimybes smurtauti ir yra didžiausias jos ratifikavimo priešininkų košmaras. Tai pirmiausia turėtų įsisąmoninti tos valstybės institucijos, kurios pritaria konvencijos ratifikavimui. Tuomet bus lengviau paaiškinti, kodėl priešinamasi konvencijos ratifikavimui, ir nereikės periminėti smurto apologetų retorikos.