Suprask, kalba eina apie netikšas partijas, kurios visos yra blogos, neskaidrios ir dar finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais.
Partijos, jų reputacija tikrai nesiekia skandinaviško pasitikėjimo zenito, tačiau ydinga, kai bandoma absoliutinti ir kurstyti neapykantą valstybingumui svarbiam demokratijos institutui. Konstitucinėje sąrangoje partijos užima svarbią vietą, o nuo jų kokybės, pasirengimo, moralinių vertybių priklauso visų be išimties mūsų ateitis.
Pasirinkimas paprastas: jei partijų svarbos nevertina piliečiai – jos tampa patogiu taikiniu savų interesų turinčioms grupėms. Jei partijų neišlaiko piliečiai – jos tampa priklausomos nuo apsukrių investuotojų. Partijas ir rinkimų kampanijas ilgus metus rėmė „Achemos“, „Vikondos“, „Arvi“, „MG Baltic“, „Vičiūnų“ įmonių grupės. Aktyvios buvo statybų, kelininkų bei farmacijos srityse veikiančios įmonės.
Ponas Laučius bando kvestionuoti Prezidentės inicijuotas ir Seimo priimtas pataisas, kuriomis buvo panaikinta galimybė įmonėms remti partijas. Siūloma Prezidentui G. Nausėdai inicijuoti diskusiją, kuri, matyt, turėtų grąžinti politinę sistemą į praeitį, kurioje gerokai mažiau skaidrumo, daugiau priklausomybės ir atskirų įmonių interesų aptarnavimo.
Kas pinigus moka, tas muziką užsako. Taisyklė, kurią sunku paneigti. Jei vėl bus leista įmonėms finansuoti partijas, tai jų įtaka partijų ir politikų sprendimams išaugs, o partijos bus privestos lankstytis, žemintis ir atidirbinėti. Valstybę silpnina tiek kai koncernai kuria ir valdo partijas, tiek kai perka jų paslaugas.
Sistema, kai partijų finansavimo didžiąją dalį sudaro valstybės biudžeto lėšos, kurių dydį apsprendžia partijų gautų balsų skaičius, o biudžeto lėšos yra mokesčių mokėtojų pinigai, yra arčiausiai principo, kai partijas Lietuvoje išlaiko ne atskiri juridiniai asmenys, o Lietuvos žmonės: per valstybės dotaciją, per skiriamus 0,6 proc. GPM, per partijų narių mokesčius.
Be įmonių paramos – skaidresni ir atpigę viešieji pirkimai
Verta prisiminti pagrindines aplinkybes, lėmusias pokyčius partijų finansavime. Svarbiausia jų – egzistavusi neskaidri korupcinė sistema. Įmonių parama partijoms tiesiogiai koreliavo su tų įmonių laimėtais viešaisiais konkursais. Tuometinės Viešųjų pirkimų tarnybos atlikta analizė rodė, kad laikotarpyje nuo 2004 m. iki 2011 m. 850 politinėms kampanijoms aukojusių įmonių laimėjo viešųjų pirkimų, kurių bendra vertė siekė 5,9 milijardus eurų, o jų parama politinėms kampanijoms sudarė 6,8 mln. eurų.
Esama ir mokslinės analizės, patvirtinančios, kad juridinių asmenų paramos partijoms uždraudimas atpigino viešuosius pirkimus. Dr. Audinga Baltrūnaitė, Stokholmo universiteto ekonomistė, moksliniame darbe išnagrinėjo per 250 000 viešųjų pirkimo atvejų ir nustatė, kad įmonėms, rėmusioms partijas, laimėti pirkimus sekėsi kur kas geriau, tačiau jų sėkmės galimybės smarkiai sumenko, kai buvo uždraustos juridinių asmenų aukos. Kita svarbi išvada – po reformos du metus vykę viešieji pirkimai atpigo vidutiniškai 24 proc. Mokslininkės skaičiavimu, Lietuvos viešasis sektorius sutaupė apie 1 proc. tuometinio Lietuvos BVP, kas sudarė apie 362 mln. eurų. Šioje vietoje tik priminsiu, kad Valstybės dotacijos partijoms per metus sudaro 5,5 mln. eurų.
Nuo to momento, kai buvo atsisakyta įmonių paramos partijoms – ženkliai kito ir padėtis korupcijos suvokimo indekse. Lietuva pakilo iš 50 pozicijos į 35-ą.
Stumbro dėžutės atvejis tik rodo buvusią priklausomybę ir sunkumus detoksikuojantis nuo senų įpročių ir tradicijų. Jei ankstesnė tvarka leido įmonių finansines injekcijas, tai už dabartines pasibeldžia STT. Tačiau abiem atvejais tikslas iš esmės buvo ir yra tas pats – palankūs politikų sprendimai.
Partijos ir politikai šiuo metu yra išlaisvinti nuo priklausomybės įmonių pinigams. Skaidrus verslas taip pat turi lengvesnes sąlygas kvėpuoti, kai konkursų rezultatų nelemia vien politinis užnugaris.
Biudžetinis finansavimas – plačiai paplitusi paramos forma
Partijų veiklai finansavimą 2018 m. duomenimis iš valstybės biudžeto skyrė 27 iš 28 Europos sąjungos šalių. Gali skirtis būdai ir formulės kaip ta parama paskirstoma, bet esmė ta pati – valstybės remia ir išlaiko partijas. Ir neteko girdėti, kad kurioje nors iš šių valstybių būtų organizuotas referendumas, kaip siūlo V. Laučius.
Europos tarybos Venecijos komisija bei Pasaulio bankas ne tik remia ir skatina finansavimą iš viešojo sektoriaus, bet tokį finansavimą laiko korupcijos prevencijos priemone. Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje valstybinis finansavimas sudaro 70–75 proc. partijų finansų.
Draudimas juridiniams asmenimis finansuoti partijas taip pat nėra dviračio išradimas. Iš artimiausių valstybių – Lenkijos, Latvijos, Estijos – mes buvome paskutiniai, kurie atsisakėme tokios galimybės.
Negrįžkime į neskaidrių šešėlių praeitį
Galima sutikti, kad dabartinę sistemą būtų galima tobulinti ieškant būdo, kaip užtikrinti naujai susikūrusioms partijoms lygesnes konkuravimo galimybes. Į tai dėmesį atkreipia ir tarptautinių organizacijų rekomendacijos.
Finansavimo kontrolės tobulinimo reikalauja ir Agrokoncerno sėkmės pavyzdys paskutiniuose Seimo rinkimuose. Nors partijos tiesiogiai įmonių grupė nerėmė, bet ilgus metus pureno palankią dirvą per kuriamus serialus su paslėptais politinės reklamos epizodais, organizuotas įvairias akcijas, fondų veiklas ir pan.
Atsiranda ir daugiau pagundų griauti tai, kas Dalios Grybauskaitės laikais buvo padaryta, siekiant skaidraus bei depolitizuoto valstybės ir savivaldybių įmonių valdymo. Priimti pokyčiai padėjo atverti narystės duris Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros organizacijoje. Tačiau Seime į kadencijos pabaigą valdantieji gimdo iniciatyvas, kaip grąžinti laikus, kad politinė įtaka įmonių valdymui būtų didesnė.
Nyksta ir politinės atsakomybės prasmė. Atsisakius moralinės atsakomybės ir aukštesnių skaidrumo reikalavimų greitai galime sulaukti laikų, kai ministrai dirbti galės iš areštinių ar teismo salių, nes pagal logiką – kol teismas nenuteisė – vadinasi nekaltas.
Devalvavus skaidrumą, moralę, atsakomybę iš politinės veikimo erdvės – ją lengvai pakeis pinigai. Dideli įvairių koncernų pinigai su dar didesne atsiperkamąja grąža.