Paradoksalu, bet daugiausia karinės terminologijos naudojama kalbant apie institutą, kuris iš savęs reiškia taiką, meilę, pagarbą, gyvenimo prasmę.
Kovų lauke keliamos GYNYBOS vėliavos
Pykčio maršo organizatoriai balnoja žirgus ir galanda kalavijus, kad galėtų šturmuoti mokyklas ir darželius, kad radę Seimo narių vaikus galėtų jiems į dantis įbrukti savo reikalavimus (beveik pažodinė citata). Tačiau kriminalinė, kai kurių organizatorių retorika ir prisidengus maršu už šeimą, atvirai deklaruoti ketinimai organizuoti perversmą nė motais net 50 Seimo narių, kurie sudėjo parašus po Gražulio sukurpta rezoliucija, šlovinančia šį pykčio ir priešinimo maršą bei dėkojančia jo organizatoriams.
Kokią bent vieną aktualią Lietuvos šeimoms problemą siūlo spręsti maršo organizatoriai, be to, kad platina baimes, kursto neapykantą ir skaldo visuomenę? Kaip po maršo pagerės skurstančių, vienišų, vaikus auginančių tėvų situacija, kaip maršas prisidės prie paslaugų šeimoms plėtros? Gal po maršo Lietuvos šeimose sumažės smurto?
Ačiū, bet mano šeimai tokios gynybos nereikia. Nepažįstu ir kitų šeimų, kurias kas nors pultų ir ardytų ir jų paskutinė viltis būtų Karbauskis, Gražulis, Orlauskas, Tomkus, Furmanavičius ir co. Šeimas griauna ne(be)mokėjimas mylėti. Iš to kylančios pasekmės: smurtas, priklausomybės, skyrybų, konfliktų židiniuose atsirandantys vaikai – tikrosios grėsmės Lietuvos šeimoms ir jų narių saugumui.
Madingas ir kitas būdas spręsti problemas. Kai kurie Seimo nariai savo darbo vietas pasipuošė beveik galvos dydžio lipdukais „Už tradicinę šeimą“. O, kad visos problemos taip lengvai spręstųsi – kuo didesnis lipdukas, tuo sudėtingesnė problema išsprendžiama. Nėra lipduko – nėra problemos. Mažas lipdukas – menka ir problema. Ateityje vietoje programų ir strategijų pakaktų Vyriausybės pastatą apklijuoti lipdukais ir gerovės valstybė klestėtų ir džiugintų.
Ar įmanomas racionalus kalbėjimas apie šeimos politikai svarbius klausimus be patoso, pykčio, susipriešinimo?
Pirmiausia prasminga atsisakyti karinės terminologijos, o prie stalo sėsti tiems, kuriems problemos iš tikro rūpi.
Ar Valstybė turi globoti šeimą?
Artėjant Tarptautinei šeimų dienai prasminga pažvelgti, su kokiais realiais iššūkiais susiduria Lietuvos šeimos ir kokius sprendimus siūlo Ingridos Šimonytės Vyriausybė.
Apsibrėžus Valstybės ir Šeimos santykį lengviau suprasti, koks turėtų būti lūkestis iš Valstybės politikos šeimos klausimais.
Konstitucijos III skirsnis, apibrėžiantis Visuomenės ir Valstybės santykius, prasideda nuo šeimos.
Stabtelėti prasminga ties tuo, ką Valstybė (valdžios institucijų vykdoma politika) pirmiausia turi daryti. Saugoti ir globoti, sako pagrindinis šalies įstatymas.
Mane asmeniškai kiek trikdo žodis „globa“. Šios sąvokos reikšmė labiau suvokiama kaip pareiga pasirūpinti tuo, kas savimi pasirūpinti negali. Gal iš čia kyla neįsisamonintas noras pseudo gynėjams kištis ir reguliuoti kaip, kam ir su kuo gyventi. Atrodo, kad pačios šeimos nėra savarankiškos ir stokoja globos.
Kai valstybėje keičiasi požiūris į globą nuo institucionalizavimo link bendruomeniškumo, valstybės pareiga tų, kuriems sunku savimi pasirūpinti (vaikams be tėvų, neįgaliesiems, seneliams) vietoje globos labiau pereina prie rūpesčio ir pagalbos. Ir tai tik su viena sąlyga – kai to reikia.
Saugumo poreikis aktualus ir pačiose šeimose. Per 2020 m. policijos pareigūnai sulaukė virš 58 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, o nukentėjusiais pripažinti 7338 asmenys, iš kurių 29 buvo nužudyti. Septyniais daugiau nei 2019 m. Galima ginčytis dėl konvencijų, bet problemos akivaizdumo niekas nepaneigs. Jau artimiausiu metu Seime laukiame Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtų ,,Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris artimoje aplinkoje“ įstatymo pataisų, įteisinsiančių apsaugos nuo smurto orderį. Jis leis užtikrinti greitą nukentėjusiojo apsaugą nepaisant to, ar ikiteisminis tyrimas pradedamas, ar ne.
Saugumui – tiek psichologiniam, tiek socialiniam, tiek materialiniam – daug iššūkių kelia augantis skyrybų skaičius. 2019 m. 100 santuokų teko 45 ištuokos. Lietuva pagal šiuos rodiklius pirmauja Europos Sąjungos šalyse. Tai atsispindi ir kituose skaičiuose. Neretai skyrybų kontekste vaikai pasitelkiami tėvų manipuliacijai, kas sukelia dideles psichologines traumas. Problemos aštrėjimą rodo ir augančios išsiskyrusių tėvų skolos savų vaikų išlaikymui: 2018-2020 metais paaugo nuo 144 iki 171 mln. eur. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija planuoja mokslu grįstą įvairiapusių paslaugų ir programų plėtrą. Jomis šeimos galėtų sulaukti pagalbos vaikų auklėjime, šeimos tarpusavio santykių ugdyme, kylančių problemų sprendime.
Paslaugos šeimoms – vienas pagrindinių instrumentų, leidžiančių reikštis valstybės rūpesčiui šeimoms. Efektyvios paslaugos vienu metu gali spręsti keletą socialinių problemų.
Vaikų iki trijų metų priežiūros paslaugos leidžia lengviau sugrįžti į darbo rinką. Tyrimai rodo, kad darbo ir šeimos suderinimas yra viena geriausiai veikiančių priemonių gimstamumui didinti. Teisė į mamadienius / tėvadienius auginantiems ir vieną vaiką; patrauklesnės sąlygos ir paskatos anksčiau sugrįžti iš motinystės / tėvystės atostogų. O vyresnius tėvus ar neįgaliuosius prižiūrintys šeimos nariai patys susiduria su įvairiomis socialinėmis rizikomis. Nukenčia jų profesinė veikla, socialinės garantijos, iškyla skurdo rizika. Tad investavimas į socialinių ir sveikatos paslaugų namų plėtrą spręstų labai konkretų profesionalios priežiūros poreikį bei veiktų kaip socialinė, emocinė, ekonominė prevencija prižiūrinčiųjų atžvilgiu.
Šiandien labiausia reikia koalicijų, kurias vienytų ne pyktis ir neapykanta, kurios neapsiribotų lozungais už tradicinę šeimą, bet vienytųsi dėl šeimų saugumo ir gerovės.