Vieną dieną nuvilnija antraštės „Aplinkos apsaugos departamento direktorei Vėbrienei suteiktas pranešėjo statusas“. Ne dėl bet ko, bet dėl ministro Simono Gentvilo elgesio. Nespėjus atsitokėti, jau kitą dieną p. Vėbrienė paskelbia, kad teršalus į Kuršių marias leidusiai „Grigeo Klaipėda“ didina ieškinį nuo 3,9 iki 48 mln. Eur. Dydžių adekvatumo vertinti nesiimu, tą padarys teismas, kuriame tiek viešą, tiek privatų ginantys turės objektyviai pagrįsti savo laikysenas.
Beje, kad didinamas ieškinio dydis paskelbia pirmiausia ne prokurorai, kurie ir turės ginti viešą interesą, bet su LVŽS Seimo narė Ligita Girskienė, o po jos iš karto AAD direktorė O. Vėbrienė. Tokia detalė, tikėtina, neprasprūs „Grigeo Klaipėda“ advokatams, kurie teismuose gali kvestionuoti, ar ši byla dirbtinai nepolitizuojama.
Šių dviejų žinių seka, tikėtina, nėra atsitiktinė. Pradėta principinė vieša kova, kuri prasidėjo jau anksčiau ir pirmuosius šūvius išgirdome dar gruodžio pabaigoje, po išsiliejusios naftos Baltijos jūroje nelaimės. Po to matėme ir pranešimų spaudai, ir atvirų laiškų šalies vadovams, ir kitokių konfrontacinių komentarų per viešąją erdvę. Nežinia, kuo baigsis kova, bet p. Olga užsitikrino stiprų politinį kozirį – jei susiklostytų jai nepalankus scenarijus, bus galima populiariai paaiškinti, kad verslo interesai susidorojo su principinga aplinkosaugininke, o, suprask, ministras, kuriam nuo pradžių kabinama verslo, o ne aplinkosaugos interesų atstovo etiketė – turės rimtesnį viešųjų ryšių iššūkį.
O tuo tarpu barsukai, punios šilai ir kitos mūsų saugomos vertybės šiuo metu gali tik susigūžusios laukti, kuo viskas baigsis, nes dabar ne jie valdininkams galvoje, o politizuota kova. Kol ji vyksta – normalus darbas sunkai įsivaizduojamas.
Kai ministerijai pavaldžios įstaigos vadovė iškelia karo kirvį tiesioginiam vadovui – nesunku suprasti, kad bus einama va bank.
Nepažįstu p. Olgos, nors ji facebook‘e ne taip seniai pakvietė draugauti. Deklaruoju, kad negaliu vertinti ir jos atliekamų darbų profesiniu požiūriu. Man, kaip piliečiui ir politikui, svarbiausia viena, kad valstybei jautriuose srityse dirbtų tik aukščiausios kompetencijos specialistai, kuriems be profesinių savybių labai svarbu ir moralinis autoritetas.
Aš negaliu pasakyti, kiek objektyviai miškų reikia iškirsti, kiek palikti, kokias baudas skirti pažeidėjams, kokius augalus traukti į raudonąją knygą. Na neturiu, kaip ir absoliučiai didžioji dalis žmonių, specifinių žinių, todėl kliautis reikia ekspertais ir profesionalais, kuriais galima pasitikėti.
Todėl nevertinsiu aplinkos apsaugos departamento direktorės profesinių veiksmų, bet panagrinėsiu, kaip jie atrodo politiniame kontekste.
Aplinkos apsaugos departamento direktorės pareigas p. Olga užėmė sąlyginai neseniai – laimėjo konkursą likus trims mėnesiams iki rinkimų. Konkursai ir visokie suintensyvėjantys paskyrimai baigiantis kadencijomis – niekada nekelia didelio pasitikėjimo.
Svarbi aplinkybė – ilgametės patirties aplinkosaugos sistemoje ji neturėjo. Ministerijoje įdarbinta neseniai ir netrukus buvusio ministro valstiečio Kęstučio Mažeikos buvo paskirta eiti laikinai AAD direktorės pareigas. Toks apšilimas be abejo suteikia pranašumo prieš kitus būsimus kandidatus konkurse, kuris įvyks po kelių mėnesių.
Dar politiškai svarbi aplinkybė – prieš įsidarbindama Aplinkos ministerijoje ji ėjo politinio pasitikėjimo pareigas Seimo nario ir Ekonomikos ir inovacijų ministro Virgio Sinkevičiaus komandoje – iš pradžių buvo Seimo nario padėjėja, vėliau ministro patarėja, ir galiausiai – ministerijos kanclerė. Žaibiška karjera. Taigi, kalbant šiuo metu madingais terminais – ji politiškai stipriai sušilusi.
Ilgai netrukus naujoji direktorė pasikvietė ir įdarbino dar vieną valstiečių politinės komandos narį – Karolį Vaitkevičių, buvusį VRM ministro Eimučio Misiūno (to, kuriam prezidentas nebeleidžia būti teisėju, nes politiškai utralus), vėliau K. Vaitkevičius tapo kitos LVŽS kontroliuojamos – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kancleriu. Tai ne vienintelis LVŽS aplinkos žmogus jos komandoje. Buvusį LVŽS Seimo nario Tomo Tomilino visuomeninį patarėją Jurgį Kazlauską p. O. Vėbrienė pasiskyrė savo pavaduotoju.
Valstietiško prieskonio po žinios, kad O. Vėbrienė gavo pranešėjos statusą dar daugiau atsirado, kai per socialinius tinklus spontaniškai nuvilnijo išskirtinai LVŽS Seimo narių pasidalinimai apie departamento direktorę, jos statusą ir grūmojimus ministrui S. Gentvilui. Suprask – ruoškis interpeliacijai.
Beje, pats pranešėjo statusas dar nieko savaime nereiškia. Jei bet kuris sugalvotų ir panorėtų atėjęs į prokuratūrą liudyti prieš savo vadovą – automatiškai gautų tokį statusą. Tik patikrinus informaciją, atlikus tyrimą galima kažką bus spręsti. Bet politinio proceso užkūrimui nereikia, kad kažkas skubiai būtų ištirta, nes gali pasirodyti, kad iš sukelto triukšmo bus garsus pššš.
Taigi, kaip taikinys tikrinti valdančiųjų vienybę opozicijai Simonas Gentvilas yra patogus. Aplinkos apsaugoje veikiančios įvairios nevyriausybinės organizacijos ir aktyvistai kėlė abejonių ir nuogąstavimų dėl pasirinktos kandidatūros. Tad kol neatvėsęs tvyrojęs skepsis ir kol ministras dar objektyviai nespėjo nuveikti darbų, kurie leistų išsklaidyti keltas abejones – kaitinti atmosferą – politiškai puikus laikas. Tą ir daro valstiečiai, kas dieną atakuodami ministrą: vieną dieną pagrasinama, kad ministras turės aiškintis, kitą dieną ministras gauna LVŽS 17 klausimų, į kuriuos jis privalės pagal Seimo statutą atsakyti Seimo tribūnoje, galiausiai trečią dieną kreipiasi į šalies vadovus ir prokuratūrą.
Buvęs ministras Kęstutis Mažeika reaguodamas į skandalą – šviesiai tiesiai gąsdina, kad liberalai išparduos miškus. Kol kas tai tik jūsų spekuliacija, neparemta faktais, o faktas tas, kad būtent jūsų vyriausybė didino kirtimo kvotą 6 proc.
Neginu ministro Simono Gentvilo. Už jį gali kalbėti tik jo darbai, o jie tik prasideda. Nors tokios staigios politizuotos atakos – tikrai neprisideda prie galimybių sklandžiai įsivažiuoti į darbus.
Nuo pradžių buvo ir yra akivaizdu, kad į šios ministerijos veiklą bus žiūrima ypatingai jautriai. Tą supranta tiek Ministrė pirmininkė, tiek Prezidentas, tiek pats ministras. Kiekvienas veiksmas, kuris tvirtintų keltas abejones, būtų nenaudingos nė vienam iš paminėtų politikų, todėl preciziškas veikimas šioje jautrioje ypatingai būtinas, kad jokioms spekuliacijoms nebūtų lemta išsipildyti.
O iš aplinkosaugininkų norisi ne viešųjų ryšių, ne skambių antraščių, o veiklos kuriančios ir stiprinančios pasitikėjimą.