Augantis skurdas ir socialinė atskirtis – Lietuvos realybė
Išties, toks iškreiptas realybės matymas galėtų kai kam pasirodyti graudžiai juokingas, tačiau didžiajai daliai Lietuvos gyventojų tai greičiau sukels tik pyktį. Ir ne veltui. Neseniai minėjusi 15 metų stojimo į Europos Sąjungą (ES) sukaktį, Lietuvos valdžia tuomet gyrėsi augančiais ekonomikos rodikliais, tačiau sumaniai apėjo patį opiausią – socialinės atskirties – klausimą.
O tikrovė – tokia tikrovė, kokią žino dauguma lietuvių, o ne Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, regintis ją pro rožinius akinius – skaudi ir baisi. Mūsų šalis pirmauja ES šiomis niekaip nemažėjančiomis socialinėmis problemomis. 312 tūkstančių lietuvių praėjusiais metais gyveno žemiau absoliutaus skurdo ribos. Tai reiškia, kad per 10 procentų tėvynainių vos išgali patenkinti elementarius poreikius, nekalbant jau apie orų gyvenimą. Negana to, skurdo rizikos lygio rodiklis nepajudėjo iš mirties taško, o skurstančių pensininkų skaičius Lietuvoje tik auga. Tad akivaizdu, kad toliau nėra esminių struktūrinių permainų valstybėje ir liko nepasinaudota unikaliai gera galimybe jas atlikti ekonominio augimo laikotarpiu.
Švietimo darbuotojų streikas – tai kraštutinė nevilties išraiška dėl netesimų valdžios pažadų
Kylanti ekonomika taip pat niekaip neatsispindi viešojo sektoriaus finansavime. Ypač tai skaudžiai jaučia tuščiais pliurpalais apie „prestižinę profesiją“ penimi švietimo darbuotojai. 12 metų Kauno technologijos universitete dirbau dėstytoju, tad žinau buvusių kolegų kasdienius rūpesčius ir problemas.
Sėkmingų šalių, tokių kaip Suomija ar Pietų Korėja, patirtis leidžia drąsiai tvirtinti, kad bet kurios valstybės klestėjimas prasideda nuo švietimo. Tai yra aksioma: kuo efektyvesnis ir platesnis yra piliečių išsilavinimas, tuo sėkmingiau vystosi valstybė. Deja, tautos ateitį kuriantys pedagogai Lietuvoje jau senai atsidūrė pastumdėlių vietoje. ES paramos ir iš mokesčių surinkto biudžeto lėšos mieliau taškomos trinkelėms, suoliukams parkuose, pastatų apšiltinimui, nei skiriami esminiam švietimo sistemos tobulinimui ar mokytojų ir dėstytojų darbo užmokesčio didinimui.
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga (LŠMPS), neapsikentusi patyčių, nutarė griebtis kraštutinės priemonės – streiko. Profsąjungos pirmininkas Egidijus Milešinas jau anksčiau teigė, kad nesilaikoma susitarimo skirti švietimui papildomus 117 mln. eurų. Vietoje jų biudžeto projekte numatyta gerokai mažesnė – 55 mln. eurų suma. E. Milešinas priminė, kad darželių auklėtojų užmokesčiui trūksta apie 6 mln., mokytojų padėjėjams darbui su spec.poreikių turinčiais vaikais apie 10 mln., darbo koeficientų didinimui apie 40 mln. Švietimo darbuotojai piktinasi tuo, kad pažadai buvo duoti, tačiau atėjus laikui juos vykdyti pasimato, kad tai buvo tik tuščios kalbos ir jokių realių darbų. Pedagogai prašo valdžios elgtis atsakingai ir jų streikas – tai nevilties žingsnis. Mokytojai ir dėstytojai yra tie, kurie yra mažiausiai linkę tokiems protestams, bet ir jų kantrybė turi ribas.
Mus lenkia Turkija ir Etiopija – ar valstybė atsisako finansuoti aukštąjį mokslą?
Prie mokytojų žada jungtis ir valstybinių aukštųjų mokyklų dėstytojai. Aukštųjų mokyklų profsąjungų susivienijimo pirmininkė Asta Lapinskienė apie tai pranešė po susitikimo su švietimo ministru Algirdu Monkevičium. Ji taip pat kalba apie pažadus, kurių Vyriausybė net neplanuoja tesėti. Asignavimai universitetams nuo 2009 m. krito apie 30 proc. Kaip pažymi VDU rektorius Juozas Augutis, vidutinis atlyginimas universitetuose vos prilygsta vidutiniam darbo užmokesčiui Lietuvoje.
„Darbo rinkoje dėstytojų ir tyrėjų atlyginimai turi būti konkurencingi. Pagal vidutinį akademinio personalo atlyginimą Lietuvą aplenkė Kazachstanas, Latvija ir kt. Jau nekalbant apie Estiją, kur universitetų dėstytojų atlyginimai yra didesni nei vidutinis šalies darbo užmokestis. Pavyzdžiui, Tartu universitete vidutinis profesoriaus atlyginimas yra apie 3000 Eur. Skirtumas kartais“, – savo feisbuko paskyroje rašė J. Augutis ir kaip iliustraciją pridėjo dėstytojų vidutinio darbo užmokesčio palyginamąja diagramą, kurioje Lietuva užima vieną prasčiausių pozicijų. Mus lenkia net Turkija su Etiopija (žr. pav.).
Švietimo darbuotojų algų kėlimui reikalingų papildomų pinigų žadėta ieškoti vidiniuose švietimo ministerijos rezervuose. „Ir mes tuos rezervus labai puikiai matome“, – sako A. Lapinskienė. Kodėl ministerijos darbuotojai nesitaria su švietimo organizacijų profsąjungų vadovais, jei šie žino sprendimus? Dirbdamas dėstytoju praktiškai patyriau, kokia apverktina situacija yra iš tikrųjų. Švietimas turi pagaliau tapti prioritetine sritimi – juk nuo to priklauso mūsų valstybės ateitis. 30 metų pedagogai maitinti pažadais, jų darbo sąlygos ir reikalavimai vis sunkėja, o atlygis ir toliau lieka vienas mažiausių. Dėstytojus palaiko ir studentai, matantys, kaip valstybės deklaruojama parama švietimui bei aukštajam mokslui vykdoma realybėje. Nenuostabu, kad jauni žmonės mūsų šalyje nenori rinktis mokslinio kelio, kai nemato jokių perspektyvų.
Kodėl trūksta mokytojų ir jie priversti dirbti nuolatinio chaoso sąlygomis?
Dar viena ir labai rimta problema – mokyklose vis labiau trūksta įvairių dalykų mokytojų. Nemažai specialistų dirba keliose mokyklose, sudėtinga darosi derinti jų darbo grafikus, užtikrinti reikiamus krūvius. Bemaž pusė mokytojų neturi mokykloje pilno etato, kadangi jis nesusidaro. Alga neteisingai maža, o ir tos pačios neįmanoma uždirbti. Kai vieni mokytojai ruošiasi streikui, kiti tiesiog tyliai ieškosi kito darbo ir palieka mokyklas. Dėl mokytojų kaitos kenčia ugdymo kokybė, prastėja moksleivių pasiekimai.
Norėdami išlaikyti gerus specialistus mokyklų vadovai priversti ieškoti papildomų rezervų, „dalintis“ jais su kaimynėmis ugdymo įstaigomis. Nenuostabu, kad vis daugiau moksleivių naudojasi korepetitorių paslaugomis. Tie patys mokyklose dirbantys specialistai vaikus moko papildomai ir tokiu būdų „prisiduria“ pinigų.
Kita netikėtai skausmingai švietimo įstaigoms atsiliepianti problema – vadovų trūkumas. Be nuolatinio vadovo priverstos dirbti per 300 mokyklų. Padėtį išbalansavo naujai įvesta tvarka, kai vadovai renkami penkerių metų kadencijai, po to turi iš naujo dalyvauti konkurse. Mokyklos direktoriaus darbas daugeliui neatrodo patrauklus, dalis konkursų vadovo vietai užimti neįvyksta, nes neatsiranda kandidatų. Atsakomybė labai didelė, nors atlygis nedaug skiriasi nuo paprasto mokytojo atlyginimo. Įspėjau valdančiuosius, kad taip bus, bet mano kritika išgirsta nebuvo.
Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius taip pat neigiamai vertina naująją tvarką: „Daug metų dirbę mokyklų vadovai bendrųjų kompetencijų tikrinimą vertina kaip pažeminimą. Mano supratimu, tai formalumas, tvarka dėl tvarkos. Sunervintos ir įaudrintos tiek mokytojų, tiek vadovų bendruomenės. Sukurtas įtampos laukas, o tai neprisideda prie stabilaus darbo. Žmonės tampa neužtikrinti dėl savo ateities.“
Svarbu paminėti ir tai, kad mokykloje sutriko pedagogų kartų perimamumas – į mokyklą beveik neateina jauni mokytojai, pagrindinė masė mokytojų – priešpensinio amžiaus. Jei situacija radikaliai nesikeis, kas ugdys mūsų vaikus po dešimtmečio?
Atskira tema – gili ugdymo turinio ir jo atnaujinimo krizė, kadangi tą turinį 10 metų vystė UPC (Ugdymo plėtotės centras), kuris įsivėlė į korupcinius skandalus ir šiuo metu yra reorganizuojamas.
Pinigų yra, tad tesėti duotus pažadus švietimo bendruomenei būtina dabar
Matydamas nuolatinius verksmus, kad trūksta pinigų – ieškojau sprendimų. Kritikuodamas tuometinę ministrę J. Petrauskienę labai aiškiai reikalavau pertvarkyti Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, sutvarkant ją aplipusias pavaldžias institucijas, kurios ,,suryja“ didžiules pinigų sumas. Tą išsprendus atsirastų pinigų mokytojų, mokslininkų ir dėstytojų atlyginimams.
Ministrės neliko, bet korumpuotose veiklose įsivėlę ir neefektyviai dirbančios įstaigos toliau tęsia savo darbą. Ketinama jų skaičių mažinti nuo 17 iki 10, bet esminių ryžtingų pokyčių nematyti. Tiesiog Ugdymo plėtotės centras, Švietimo aprūpinimo centras, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, Nacionalinis egzaminų centras, Švietimo informacinių technologijų centras ir Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra bus sujungtos į naują didelę instituciją – Nacionalinę švietimo agentūrą.
Dėl esamos padėties galima kaltinti tik plikbajorišką politikų trumparegiškumą bei egoizmą. Tenkindami savo asmenines ambicijas ir užgaidas, LR Seimą jie pavertė nesibaigiančių rietenų cirko arena, kurioje mąstoma tik kaip skaudžiau įgelti savo politiniam priešininkui ir visai negalvojama apie valstybės ateitį. O ateitis, jeigu niekas iš esmės nesikeis, netruks ateiti. Ir ji bus niūri ne tik švietimui, bet visai šaliai.
Valdančiųjų pažadai kelti atlyginimus švietimo darbuotojams pasimetė tuščiose politinėse kovose! Dėsiu visas pastangas, kad pažadai mokytojams ir dėstytojams būtų vykdomi 2020 metų biudžete, nes alternatyvos tam tiesiog nematau. Būtina grąžinti pasitikėjimą valstybės valdžia ir jokių pasiteisinimų jau negali būti. Etiopija ir Turkija mus lenkia jau dabar. Lenkija, Latvija lenkia daugiau nei dvigubai pagal vidutinį dėstytojų atlyginimą. Negi norime lygiuotis į Zimbabvę ar Angolą?