Trečiadienį per „Twitter“ Turkijos vadovas pareiškė, kad puolimą tęs toliau ir į JAV siūlymus pradėti derybas su kurdais neatsižvelgs.
Europos Sąjungos (ES) šalys ir JAV pasmerkė Turkijos veiksmus ir grūmoja sankcijomis. D. Trumpas pagrasino jomis smogti taip, kad būtų sunaikinta Turkijos ekonomika. Dalis ES šalių paskelbė apie ginklų embargą Turkijai. Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas atkirto, kad Vakarų grasinimai sankcijomis ir ginkluotės embargu nesustabdys karinės operacijos prieš kurdus Sirijoje.
JAV viceprezidento Mike‘o Pense‘o skubus vizitas į Ankarą tapo skandalingu dar jam neprasidėjus, kai R. T. Erdoganas pradžioje net atsisakė su juo susitikti. Vėliau nuomonę pakeitė, bet tas rodo, kad susitarti su svarbia sąjungininke NATO nepavyks. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pakvietė Turkijos lyderį artimiausiu metu apsilankyti Maskvoje ir jis iškart sutiko. Ten, greičiausiai, geranoriškai bus pasiūlyta įsigyti daugiau įvairių rusiškų ginklų.
Ar gresia Europai Turkijos puolimas Sirijoje nauju pabėgėlių antplūdžiu?
D. Trumpas puikiai supranta, kad JAV toli ir pabėgėliai gresia tik Europai ir Sirijos kaimynėms.
Dėl to operacija „Taikos šaltinis“ vargu ar įneš taikos, bet didelę suirutę į ir taip karuose paskendusį Artimųjų Rytų regioną tikrai atneša. Turkijos pasienyje kurdų kontroliuojamoje teritorijoje yra įkalinti ir gali išsilaisvinti tūkstančiai įkalintų DAESH teroristų. Dešimtys tūkstančių žmonių bėga iš karo zonos jau dabar.
Toks tolesnis scenarijus labiausiai pakenktų Europai, nes gali stipriai padidėti pabėgėlių srautai į aplinkines valstybes ir į Senąjį žemyną. Turkija gali tiesiog leisti vėl nekontroliuojamai vykti į Europą pabėgėliams iš jos teritorijoje esančių stovyklų. Šio scenarijaus realią grėsmę patvirtina ir įtūžusio už prancūzų, britų ir vokiečių kritiką R. T. Erdogano grasinimai užtvindyti Europą pabėgėliais ir taip sukelti dar vieną migracijos krizę. ES pakrančių apsauga išlieka silpna, chaotiškai organizuota ir tas reikštų rimtas ekonomines problemas Graikijai, Italijai, Vokietijai, Švedijai, nes ir dabar jose yra didelis kiekis migrantų iš Artimųjų Rytų.
Vokietijoje jau vyksta turkų ir kurdų konfliktai. Sirijoje vykstantis karas dar ilgai darys įtaką Europos Sąjungos šalių politikai valstybių narių viduje, užkraunant papildomą krūvį lėtėjančiai ekonomikai ir keliant visuomenės vidinius konfliktus dėl integruotis nenorinčių dalies atvykėlių iš Artimųjų Rytų. ES sankcijos Turkijai dar labiau silpnins lėtėjančią Vakarų Europos šalių ekonomiką, gilins konfliktą tarp NATO narių ir toliau artins Turkiją su Rusija.
D. Trumpui svarbiau prezidento rinkimai JAV nei saugoti kurdus nuo Turkijos
Akivaizdu, kad D. Trumpo veiksmų Sirijoje ir Artimuosiuose Rytuose logika yra paprasta. Viskas nukreipta į būsimus prezidento rinkimus JAV. Jis žadėjo gražinti JAV karius namo ir nutraukti karus Artimuosiuose Rytuose. Geopolitiškai tas pavojinga, nes atveria duris Artimuosiuose Rytuose imti dominuoti Rusijai. Vis tik visi JAV vadovo pasisakymai orientuoti į amerikiečių rinkėjus.
D. Trumpas teigia, kad tai nėra JAV siena, kad ją būtinai reiktų saugoti, o kurdai – ne angelai ir patys moka kovoti. Galiausiai, jis sako: „Jei Rusija nori tvarkytis Sirijoje – tai tas priklauso nuo jų. Mes neturėtume prarasti gyvybių tenai.“
Kritikuojantys D. Trumpą nesupranta, kad būtent tokie pasisakymai jam pritraukia paprastų amerikiečių palaikymą, kurie nenori tolimų karų užsienio šalyse. Galiausiai JAV prezidentas spaudžia Turkiją ir rodo aktyvumą vesti derybas su R. T. Erdoganu, tam panaudodamas net laiškų rašymą.
Laiškas buvo apdairiai nutekintas ir jo turinys vėl skirtas amerikiečiams – D. Trumpas bando įtikinti Turkijos lyderį elgtis išmintingai ir spręsti problemas derybų būdu. Čia JAV vadovas už taiką ir problemų sprendimą diplomatiniu keliu.
Nepaisant ekspertų kritikos ir sumaišties JAV viduje, greičiausiai D. Trumpas supranta, kad R. T. Erdoganas savo nuomonės nepakeis. Turkija ir JAV yra NATO narės, bet jų santykiai tapo ypač komplikuoti po nepavykusio perversmo prieš R. T. Erdoganą. Turkija kaltina dėl perversmo organizavimo JAV gyvenantį musulmonų pamokslininką Fethullah Guleną, kurį jiems amerikiečiai išduoti atsisakė. Po perversmo Turkija suartėjo su Rusija ir nutarė įsigyti oro gynybos zenitinių raketų kompleksus S-400 „Triumf“, nors yra NATO narė. JAV ir tada grasino sankcijomis ir po to jų santykiai pasiekė naujas žemumas.
Ankara skaičiavo galimą puolimo žalą bei naudą ir jam tinkamas sąlygas sudarė tik JAV karių atitraukimas. Iki šiol per karą Sirijoje kurdų kariniai junginiai buvo stipriausi amerikiečių sąjungininkai per sausumos operacijas ir kovojant su DAESH, kuris Lietuvoje geriau žinomas kaip ISIS.
Turkija teigia, kad jos operacija skirta kovai su teroristais – tai yra su ISIS ir kurdų daliniais. Jie juos tapatina, bet realybė kiek kitokia. Kurdai patys daug kovojo su DAESH. Laiko įkalinę daug teroristų savo teritorijoje. JAV pajėgų atitraukimą kurdai vertina kaip jų palikimą likimo valiai ir tam tikrą išdavystę. JAV karių atitraukimas leido Turkijai po intensyvaus bombardavimo surengti sausumos puolimą. Tikslas – sukurti „saugią“ buferinę zoną nuo Turkijos ir ten perkelti šimtus tūkstančių pabėgėlių sirų, kurie dabar gyvena Turkijoje esančiose pabėgėlių stovyklose.
Kodėl Rusijai ir Sirijos prezidendui B. Al-Assadui Turkijos puolimas ir JAV sprendimas atitraukti karius yra pergalė?
Sirijos prezidentas B. Al-Assadas ir Rusija siekia apjungti visą Sirijos teritoriją po Damasko vėliava. Teritorijų, kuriose buvo JAV kariai pulti jie iki šiol negalėjo, o kurdai vis atsisakydavo rimtai derėtis, nes norėjo išlaikyti savo valdomos teritorijos pilną kontrolę. Jie pasikliovė JAV karine parama. Dabar Rusijos kariuomenė kartu su Sirijos daliniais perėmė labai svarbių teritorijų kontrolę neiššovę nei vieno šūvio. Pradžioje Rusijai JAV „perleido“ šiaurinį Sirijos Manbidžo miestą. Po to ir Sirijos pasienio su Turkija kurdų miestą Kobanę.
R. T. Erdoganas teigia, kad vyksta karinių veiksmų koordinavimas su Rusija ir problemų dėl kurdų apsijungimo su sirų kariniais daliniais nebus. Puolimas toliau planuojamas Kobanės ir Manbidžo kryptimi. Kyla klausimas kaip elgsis Rusija, kuriai tenka balansuoti tarp Turkijos norų įkurti buferinę zoną ir B. Al-Assado siekio atgauti visas Sirijos teritorijas. Abu sąjungininkai yra esminės svarbos.
Vis tik Rusija jau pasiekė didelę geopolitinę pergalę, nes ji vis kartojo kurdams, kad JAV pasitikėti nevalia ir dabar amerikiečių sprendimas atitraukti karines pajėgas tarsi patvirtina jų žodžius. D. Trampo dėl pasiruošimo rinkimams JAV atvertą galios vakuumą Artimuosiuose Rytuose labai aktyviai mėgina užimti Maskva. Iranas, Egiptas, Jordanija, Sirija jau dabar yra artimuose sąjunginiuose ryšiuose su Rusija. Neišvengiamai ir kitos šalys priverstos paisyti jos interesų, kas leidžia daryti įtaką naftos gavybos susitarimams OPEC ir taip reguliuoti Rusijos biudžetui gyvybiškai svarbias naftos kainas. Tad vyksta ne tik karas Sirijoje, bet ir didelis užkulisinis galių žaidimas.
Ar Rusija gali išgelbėti Turkiją nuo Jungtinių Tautų sankcijų, o jų interesai Sirijoje – sutapti?
Dabartinė situacija tarp Sirijos su Rusija ir Turkijos kariuomenių atsidūrusius kurdus privertė ieškoti skubių išsigelbėjimo scenarijų. Tikėtina, kad toks scenarijus gali tenkinti ir Turkiją, kuri dalyje kurdų valdomos teritorijos įkurtų buferinę zoną, bet nenori, kad likusioje šeimininkautų kurdai. Jiems geresnis sprendimas kurdai Sirijos pavaldume, kaip tas yra Irane ir Irake, nes tada jų nepriklausomos valstybės sukūrimas tampa negalimu.
Gali būti, kad Turkijos buvimas Sirijos teritorijoje būtų laikinas, siekiant tik neutralizuoti kurdų, kuriuos Ankara laiko teroristais grėsmę. Tas idealiai tenkintų Damasko ir Rusijos interesus ir leistų atstatyti visos Sirijos teritorijos kontrolę.
Tikėtina, kad Rusija nori, jog R. T. Erdoganas laikytųsi 2006 m. saugumo susitarimo, kuris leidžia Turkijos kariuomenės operacijas prieš Sirijos kurdų Liaudies apsaugos dalinius (YPG) pasienyje, tačiau draudžia ilgalaikį buvimą Sirijos teritorijoje. V. Putino ir R. T. Erdogano bei aukštų pareigūnų pasisakymai viešojoje erdvėje leidžia teigti, kad Maskva ir Ankara šiais klausimais nuolat tariasi.
Dėl to Sirija su Rusija gali imtis aktyvaus puolimo iš Idlibo provincijos pusės. Turkijos puolimo kontekste tam nesutrukdys Jungtinių Tautų Saugumo tarybos grasinimai sankcijomis, nes Rusija turi veto teisę ir gali blokuoti nepalankių Sirijai, Turkijai ir jai pačiai sprendimų priėmimą.
Kodėl Turkija ryžosi šiam puolimui?
Apibendrinant svarbu pabaigoje pateikti bazinius duomenis, paaiškinančius, kodėl Turkija seniai vertina Sirijoje ženklią dalį teritorijos kontroliuojančius kurdus kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Kurdai yra apie 40 milijonų tauta, kuri neturi savo valstybės ir jau daug metų siekia ją įkurti. Didžiausia dalis kurdų gyvena būtent Turkijoje – pagal oficialią statistiką apie 15 milijonų, bet kai kuriais duomenimis jų skaičius gali siekti net apie 20 milijonų iš 80 milijonų gyventojų. Akivaizdu, kad kurdų ryžtingas siekis sukurti valstybę kelia grėsmę Turkijos teritoriniam vientisumui.
Dėl to R. T. Erdogano ryžtas paremtas ne tik siekiu mobilizuoti jo politinę jėgą AKP palaikančius žmones šalies viduje, bet ir baime dėl pasienyje Sirijoje gimstančios kurdų valstybės. Turkija nemato grėsmės iš Irako kurdų. Su jais net palaiko gana gerus santykius, nes jie nesiekia atsiskyrimo nuo Irako ir nekuria savo valstybės. Sirijos kurdus Turkija įvardina teroristais, nes kaltina juos artimais ryšiais su Kurdistano darbininkų partija (PKK).
Siekdama savo politinių tikslų PKK istoriškai grasina ir naudoja karinę jėgą prieš karinius ir civilinius taikinius. Dėl taikomų kovos metodų PKK yra įtraukta į JAV, ES ir NATO teroristinių organizacijų sąrašus. Turkijos ir PKK kovose nuo 1984 m. žuvo daugiau nei 37 000 žmonių. PKK veiksmai daugiausia vykdomi Turkijoje ir prieš Turkijos objektus kitose šalyse, tačiau atskirais atvejais PKK bendradarbiavo su kitomis kurdų nacionalistinėmis karinėmis grupuotėmis kaimyninėse šalyse.
Tad Turkijos baimės ir pozicija atrodo suprantama, bet rimtų abejonių kelia pasirinktas karinės operacijos būdas problemoms spręsti. Vis tik greičiausiai šie sprendimai gimė, atsižvelgiant į viešumoje mums nežinomus Turkijos ir Rusijos politinius susitarimus. Tam pagrindą sukūrė JAV prezidento D. Trumpo sprendimai orientuotis į siekius paveikti amerikiečių rinkėjus būsimuose rinkimuose. Jis jiems žadėjo užbaigti brangius karus Artimuosiuose Rytuose, saugoti karių gyvybes ir grąžinti juos namo.
Tegul karių gyvybes aukoja ir su DAESH teroristais kovoja turkai, rusai, kurdai, iraniečiai ir kiti. Pažadas vykdomas, bet jo kaina sumažėjusi JAV geopolitinė įtaka regione, nuskriausti sąjungininkai kurdai ir galimybė Rusijai toliau didinti savo įtaką. Atrodo, kad Artimieji Rytai ir toliau lieka pasmerkti būti pasaulio dėmesio centre, kaip nuolat karų kankinamas ir svarbus, nes yra labai nafta ir dujomis turtingas regionas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.