Mindaugas Skritulskas. LGGRTC – daugiau klausimų nei atsakymų

Jau kurį laiką netyla diskusijos apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau – LGGRTC) veiklą, o tiksliau – apie jame esančią atmosferą.

Aistras kaitina ne tik centre dirbusios istorikės dr. Mingailės Jurkutės atleidimas iš darbo, bet ir viešas Vilniaus ir Klaipėdos universitetų rektorių bei Lietuvos istorijos, Lietuvių literatūros ir tautosakos bei Lietuvos kultūros tyrimo institutų vadovų pareiškimas, kuriuo atsisakoma bendradarbiauti su LGGRTC, prašoma Seimo pirmininkės laikinai stabdyti centro vadovo prof. dr. Ado Jakubausko įgaliojimus.

Atmosferai kaistant iki vandens virimo temperatūros, ką tik buvo viešai išplatintas LGGRTC vadovo prof. dr. Ado Jakubausko pareiškimas, kuris visgi iškėlė dar daugiau klausimų nei atsakymų.

Pirmiausia, pasigedau paaiškinimų dėl 27 centro darbuotojų, daugiausia tyrimus atliekančių istorikų mestų kaltinimų centro administracijai dėl darbo atmosferos bei kišimosi į tyrimų eigą. Užuot vadovas paaiškinęs ir atsakęs į pažertus jam priekaištus, pateikė tik lakonišką atsakymą – darbuotojai nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams pagrįsti. Tačiau įrodymų pateikimas yra labiau taikytinas baudžiamojoje teisėje, kur kaltinimai privalo būti grįsti įrodymais.

Kitas prof. dr. Ado Jakubausko argumentas, kad tai tik 12 procentų darbuotojų nuomonė (nors teisybės dėlei tai yra beveik 20 procentų) neatspindi daugumos darbuotojų nuomonės – nėra nei paaiškinantis, nei kolektyvą telkiantis teiginys. Juolab, kad pareiškimą pasirašė ne ūkio personalo darbuotojai, bet tyrimus atliekantys istorikai. Ir apskritai, tai drąsus žingsnis, kuris itin retai pasitaiko valstybinėse įstaigose.

Situacija verčia prisiminti posakį: ugnies nebūna be dūmų. LGGRTC vadovas apie ugnies egzistavimą netiesiogiai patvirtino kitu savo teiginiu: „santarvės vardan vasario 1 d. patarėjas (jo patarėjas Vidmantas Valiušaitis – past. mano) pasitraukė.“ Taigi, tuo pripažįstama, kad santarvės, deja, nėra.

Dar daugiau klausimų nei atsakymų yra, kai LGGRTC vadovas paaiškina, kodėl atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę. Jo teigimu, istorijos mokslų daktarė „neturėdama įrodymų kvestionavo Centro parengtų dokumentų teisėtumą bei patikimumą, be pagrindo abejojo Centro priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, atliktų tyrimų patikimumu, tuo pakenkdama Centro autoritetui ir reputacijai“.

Pagal šį paaiškinimą kyla klausimas, ar profesionalus istorikas net ir demokratinėje šalyje negali kvestionuoti įstaigos parengtų dokumentų pagrįstumo? Nejaugi Centro priimti dokumentai privalo tapti savotiškomis dogmomis, kurias istorikai vertindami turi tik dvi išeitis: sutikti su jomis viešai ir besąlygiškai arba abejoti jomis tik privačiuose pokalbiuose, na kur nors slapta virtuvėje?

Vengdamas kai kurių istorikų galimų kaltinimų, kad aš, kaip politikas, kišuosi į LGGRTC veiklą, tikrai nesiregiu aiškinti, kaip turėtų centras atlikti tyrimus, vykdyti savo veiklą, nors turėdamas ne tik teisininko, bet ir istoriko diplomą, tam tikrą supratimą istorijos tyrimų srityje turiu.

Visgi, vertinant šiandien tvyrančią dėl šios įstaigos įtampą, susidariusių aplinkybių nagrinėjimą net Seimo darbo grupėje, reikia pastebėti, kad be politinių sprendimų, kur kas svarbesnis yra dialogas tarp pačių istorikų, akademinių bendruomenių, kiek įmanoma ieškant sutarimo atsakant į klausimus, kurių, deja, yra kur kas daugiau nei visuomenei priimtinų atsakymų.