Modesta Petrauskaitė. Nereikalingi žmonės

Didėjančios energetinių resursų, maisto produktų, paslaugų kainos ir kaip ant mielių kylanti infliacija nėra vieninteliai iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria Vyriausybė. Valstybės įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ ir „Lietuvos paštas“ paskelbė apie beveik 3000 darbuotojų atleidimą ir panašu, jog tai – tik pradžia.

Apie pirmuosius didelius atleidimus „Lietuvos geležinkeliai“ pranešė dar šių metų vasario mėnesio pradžioje. Tuo metu, apribojus trąšų tranzitą iš Baltarusijos ir netekus nemažos dalies pajamų, buvo skelbiama apie planus iki metų pabaigos atleisti 300 įmonės darbuotojų.

Vos po kelių mėnesių, balandžio pabaigoje, valstybės valdoma „Lietuvos geležinkelių“ grupė patikslino savo planus ir paskelbė apie planuojamą 2000 darbuotojų atleidimą. Didžiausia planuojamų atleisti darbuotojų dalis – 1200 – dirba antrinėje įmonėje „LTG Cargo“, 500 – „LTG Infra“ ir apie 300 – LTG.

Demonstruodama socialinę atsakomybę įmonė skelbiasi nepaliksianti atleistų darbuotojų likimo valiai ir steigianti skambučių centrą, kur atleisti darbuotojai bus konsultuojami darbo kodekso klausimais. Bijau, kad tokia pagalba – labiau patyčios iš atleistų darbuotojų ir apsimestinio jautrumo demonstravimas...

Užimtumo klausimais dirba, bedarbius konsultuoja, perkvalifikavimo programas organizuoja ir bedarbiams naują darbą padeda susirasti Užimtumo tarnyba prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, todėl „Lietuvos geležinkeliams“ derėtų ieškoti galimybių tolimesnei efektyviai veiklai, nei blaškytis su jai nebūdingomis funkcijomis. Kitokiu atveju, po poros mėnesių vėl sulauksime patikslinto pranešimo apie dar didesnį atleidžiamų darbuotojų skaičių.

Dar liūdnesnė situacija su darbuotojų atleidimu yra valstybės valdomame „Lietuvos pašte“, kuris gegužės viduryje paskelbė atleidžiantis 600 darbuotojų. Iš kiek daugiau nei 16 procentų visų „Lietuvos pašto“ darbuotojų labiausiai nepasisekė laiškininkams bei klientų aptarnavimo specialistams. Kaip sako įmonės atstovas, atleidimų banga labiausiai palies nutolusius „Lietuvos pašto“ padalinius.

„Lietuvos paštas“, kaip ir „Lietuvos geležinkeliai“, „savų“ nemeta... Įmonės atstovas svarsto, jog greičiausiai atleistiems darbuotojams, esant poreikiui, padės parašyti gyvenimo aprašymus. Net kompresas numirėliui greičiausiai būtų efektyvesnė priemonė nei tokia „pagalba“ iš darbo išvarytam žmogui.

Dažnai girdžiu nusiskundimų iš senjorų, kad „Lietuvos pašto“ į namus žmonėms pristatomos pensijos vėluoja. Tikrai su nerimu laukiu šitos atleidimo bangos, kuri tikrai neprisidės prie to, kad pensijos žmonėms būtų pristatomos laiku. Atvirkščiai, trūkstant darbuotojų, galima prognozuoti, kad pasitaikys ir tokių atvejų, kad pensijos žmonėms vėluos ne keletą dienų, o keletą savaičių.

„Lietuvos pašto“ laiškininkai apskritai yra unikalus reiškinys. Atokiose vietovėse gyvenantiems senjorams jie yra kone vienintelis ryšys su likusiu pasauliu. Žmonės laiškininkų laukia ne tik dėl pensijos, tačiau ir dėl galimybės pabendrauti, išgirsti naujienas ar tiesiog pamatyti retai užklystantį žmogų. Vienišiems, atokiai gyvenantiems senjorams laiškininkas – artimiausias žmogus, todėl šio ryšio nutraukimas bus itin skaudus.

Galiausiai, valstybės įmonės tikslas nėra vien tik generuoti pajamas. Ignoruodami socialinį aspektą seniai galėjome leisti privatizuoti „Lietuvos paštą“, bet nepadarėme to suprasdami kontekstą ir jausdami socialinę atsakomybę. Žmonės iš valstybės laukia ne tik supratimo, bet realių žingsnių demonstruojant socialinę atsakomybę ir jautrumą.

Abejoju, ar geriausias sprendimas, gelbėjantis nuo nuostolingos veiklos, yra žmonių atleidimas. Labiau reikėtų koncentruotis į galimybę auginti pajamas naujomis paslaugomis, ieškoti inovacijų ir taip auginti įmonės pajamas ir vertę. Jei viską darytume tik skaičiuodami pelnus, ne tik žiemą bristume per nenuvalytus šaligatvius, bet ir turėtume pamiršti absoliučią daugumą valstybės teikiamų socialinių paslaugų.