Monika Navickienė. Ar šioje šalyje yra vietos senukams?

Demografinė visuomenės senėjimo problema ne nauja ir aktuali ne tik Lietuvai. Nesenai publikuotame Pasaulio ekonomikos forumo straipsnyje paskelbta „Deutsche bank“ analizė pribloškė, jog pirmą kartą pasaulio istorijoje pagyvenusių asmenų (daugiau nei 65 metų amžiaus) yra daugiau nei vaikų iki 5 metų.

Natūraliai kyla gan sudėtingas klausimas, ar pasaulio, o taip pat ir Lietuvos, ekonomika pajėgs sukurti pakankamai resursų, atsižvelgiant į šiuos demografinius poslinkius? Kaip gyvens senyvo amžiaus žmonės Lietuvoje po 10 metų? Ar apskritai galime postringauti apie orią senatvę Lietuvoje nepajudindami piršto dėl praktinių paslaugų paketo sukūrimo šeimoms, kurios ne tik augina mažus vaikus, tačiau ir rūpinasi savo senstančiais tėvais?

Įvairiuose mūsų viešojo gyvenimo kontekstuose labai dažnai girdint dramatiškas kalbas apie šeimas, man akivaizdu, kad nėra jokio susitarimo, kokia turi būti šiandienos poreikius labiausiai atitinkanti šeimos politika. Šeimos politika, nestumianti į atskirtį, negrupuojanti šeimų į teisingas ir neteisingas, vertas valstybės paramos ir nevertas.

Nežiūriu į šeimos politiką kaip į apibrėžimo, kas yra „teisinga“ šeima paieškas. Politiką suprantu per tikras, o svarbiausia, taiklias paslaugas – tokias, kurių labiausiai reikia šeimoms (ne tokias, kokias valstybei pavyko susiplanuoti pagal neaiškius savo einamųjų metų biudžeto prioritetus). Nepavargsiu kartoti mantros – paslaugos šeimoms turi būti pritaikomos atsižvelgiant į individualius žmonių poreikius. Įgyvendindami savo pačių parašytas ir neveikiančias demografijos strategijas – rezultato nepasieksime.

Ar šiandien galime susitarti dėl tokios šeimos politikos? Vyriausybė, Seimas, savivaldos institucijos, verslas, nevyriausybinės organizacijos? Iš premjero pareiškimų apie, jo supratimu, tikrąją šeimos vertę – pakrykštauti karjeros viršūnių apartamentuose bei darbdavių neigiamos reakcijos į siūlymą gauti laisvadienį ir toms šeimoms, kurios slaugo savo sergančius tėvus, – panašu, kad nelabai.

Apie vaikus pastaruoju metu kalbame nemažai. Vis dėlto gaila, kad skambiausias Vyriausybės pasiekimas dėl vaikų politikos – tik vaiko pinigai. Išmoka, vietoje to, kad vaikų tėvai būtų skatinami dirbti, užsidirbti ir mokėti mokesčius. Tebūnie.

Mano supratimu, svarbiausias šeimos politikos formuotojų uždavinys – savo sprendimais šiandien kuo labiau palengvinti darbo ir šeiminių įsipareigojimų derinimą. Tai ypač aktualu moterims, kurios neretai grįžusios po darbo namo „atidirba“ antrą pamainą. Ir ne tik rūpindamosi savo vaikais, bet ir visiškai nepelnytai į valstybės, į politikos paraštes nurašytais pagyvenusiais tėvais ir seneliais.

Tačiau žinant, kad laikas, praleidžiamas darbe, itin apriboja tiek moterų (42,5 proc.), tiek vyrų (39,6 proc.) galimybes įgyvendinti savo įsipareigojimus šeimai – problema yra aktuali abiem lytims. Deja, bet situacija šioje srityje nuo 2012 metų tik prastėja. 2018 metų „Eurofound“ duomenimis, net trečdalis vyrų (31,2 proc.) ir moterų (33,1 proc.) patiria sunkumus derindami pagrindinį darbą ir šeimos priežiūrą.

Taip pat Statistikos departamento duomenimis, bent trečdalis moterų ir vyrų negali pasiimti laisvos dienos, nenaudojant kasmetinių atostogų, kad galėtų įgyvendinti priežiūros pareigas. ES šalių indeksuose mūsų šalies šeimos ir darbo derinimo padėtis vertinama 5,9 balo ir svarbiausia – blogėja nuo 2011 metų (Eurofound, Quality life survey, 2016).

Valstybės politika netolygi ir nesubalansuota. Labai paprastas pavyzdys – sergančiųjų slauga. Slaugant mažamečius vaikus tėvai ligos išmoką gali gauti iki 14 dienų, o slaugant tėvus – perpus trumpiau – iki 7 dienų. Kodėl? Pripažinkime, serga ne tik patys mažiausi, bet ir senjorai. Dažnai jie patys savimi pilnai pasirūpinti nebegali, todėl ypač svarbu, kad sunkiu gyvenimo tarpsniu ar užklupus netikėtai ligai turėtume galimybę lygiai taip, kaip vaikais, pasirūpinti ir mūsų tėvais.

Kitas pavyzdys – valstybė leidžia pasinaudoti mamadieniais ir tėvadieniais tiems darbuotojams, kurie augina du ir daugiau vaikų. O kodėl neleidžia, kai augina vieną? Mano registruotas siūlymas vis atidėliojamas ir nesvarstomas. Nepavyksta įtikinti, kad ir vieną vaiką auginančios šeimos turi tą patį poreikį pabūti su vaiku ir tas pačias problemas kaip ir auginančios du ir daugiau. Juk mamadieniai ar tėvadieniai yra vienodai svarbūs visiems vaikams ir jų tėvams. Nesvarbu, ar šeima augina vieną vaiką ar kelis, dėmesio ir skiriamo laiko visiems reikia vienodai. Tikiuosi, dar pavyks įtikinti kolegas, kaip svarbu tai kiekvienai šeimai.

Bet kuriuo atveju manau, kad reiktų žengti kitą žingsnį – mamadieniai bei tėvadieniai turi tapti šeimadieniais. Taip nebūtų išskiriami tie dirbantieji, kurie rūpinasi ne tik vaikais, bet ir pagyvenusiais, dažnai sergančiais tėvais. Dažnai pastarųjų slaugos poreikiai būna gerokai didesni nei valstybė gali suteikti pagalbos.

Abiem šioms problemoms spręsti parengti įstatymų pakeitimo projektai – suvienodinant ligos išmokos mokėjimo terminus ir pratęsiant juos iki 14 kalendorinių dienų, jie suteiktų galimybę dirbantiems asmenims paprasčiau pasirūpinti savo tėvais.

Vos pasirodžius iniciatyvai viename tinklalapyje pasirodė straipsnis, kuriame darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas suabejojo tokios iniciatyvos nauda ir teigė, kad ji „gali paveikti visą ekonomiką“. Vis dėlto esu linkusi abejoti itin nekonkrečiais jų argumentais, kuriais bandoma šį gerokai vienos jautriausių visuomenės dalių gyvenimą palengvinsiantį projektą „numarinti“. Galų gale – kur konkretūs darbdavių siūlymai, kaip lengvinti darbo ir šeimos įsipareigojimus visuomenei sparčiai senstant ir nesant paslaugų paketo tinkamai užtikrinti pagyvenusių asmenų priežiūrą? Ar tikrai šioje šalyje nėra vietos seneliams?

Suprasdama, jog ši iniciatyva yra tik mažas žingsnis tinkamai gyventojų poreikius atitinkančios šeimos politikos link, tuo pat metu neabejoju, jog šio veiksmo reikia tam, kad valstybė visuomenei galėtų pademonstruoti, kokia kryptimi ji eina, siekdama padėti kiekvienam piliečiui. Privalome parodyti, jog neskirstome žmonių ir suteikiame jiems vienodas galimybes pasirūpinti savo artimaisiais – nesvarbu, dar visai mažais vaikais, ar jau garbų amžių pasiekusiais ir savimi pasirūpinti nebeišgalinčiais tėvais.