Nėra lietuvio, kuris nežinotų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir jo genialių muzikos bei dailės kūrinių, tačiau tikrai ne kiekvienas yra girdėjęs apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę ir jos išskirtinę veiklą, o derėtų.
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė – lietuvių rašytoja, pedagogė, literatūros ir meno kritikė, poetė, vertėja, dramaturgė, aktyvi visuomenės ir politikos veikėja.
Mažai kam žinoma, jog be kūrybinės ir visuomeninės veiklos S. Kymantaitė-Čiurlionienė Antrojo pasaulinio karo metais, nacistinės Vokietijos okupacijos Lietuvoje laikotarpiu (1941–1944 m.), gelbėjo ir slėpė žydus. Už tai jai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas, o po mirties, 1991 metais, ji buvo apdovanota atminimo medaliu. Taip pat S. Kymantaitei-Čiurlionienei, kaip ir kitiems žydų gelbėtojams, Pasaulio tautų teisuolių alėjoje buvo pasodintas medis. 1999 metais už šį nuopelną rašytojai suteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius.
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė buvo viena žymiausių Lietuvos valstybės kūrėjų, lietuvių kalbos puoselėtoja. išmokiusi lietuvių kalbos ir tautos genijų M. K. Čiurlionį.
Likimas lėmė, jog 1907 metais Mikalojus ir Sofija susitiko Vilniuje. Įvairių šaltinių teigimu, po S. Kymantaitės pranešimo Vinco Kudirkos minėjime, M. K. Čiurlionis liko sužavėtas nuostabios ir taisyklingos Sofijos lietuvių kalbos, tai padėjo jam apsispręsti mokytis kalbėti lietuviškai būtent pas ją.
S. Kymantaitė sutiko ir mokė žymųjį lietuvių kompozitorių ir dailininką savo namuose. Atkreiptinas dėmesys, jog S. Kymantaitė tuo metu gyveno būtent prie dabartinio P. Cvirkos skvero – Pamėnkalnio g. 2, Vilniuje, buvusioje Uosto g. 4. Šiame name gimė ir Čiurlionių meilė.
Ryškiausi XX amžiaus Lietuvos korifėjai
Pasak humanitarinių mokslų daktarės Nidos Gaidauskienės, 1908–1909 metais Mikalojus Konstantinas ir Sofija Čiurlioniai buvo kūrybinis duetas, ryški to meto kūrėjų pora, labai daug prisidėjusi, kuriant ir puoselėjant lietuvių kultūrą.
Siekdami puoselėti lietuvių dailininkų meną, M. K. Čiurlionis ir S. Kymantaitė dalyvavo Lietuvių dailės draugijos veikloje ir 1908 metais rūpinosi Antrosios lietuvių dailės parodos Vilniuje organizavimu. 1909 metų birželio mėnesį Mikalojus Konstantinas ir Sofija Čiurlioniai Vilniuje tapė scenos uždangą draugijai „Rūta“. 1910 metais Vilniuje Čiurlionių pora išleido kritinių straipsnių rinkinį „Lietuvoje“, kuriame rašoma ne tik apie lietuviškojo pilietiškumo ugdymą, apie tautinę savimonę, bet ir kritiškai apžvelgiama lietuvių inteligentija, rašoma apie inteligentų „kultūrinės savipratos“ modernizaciją, apie muziką, taikomąjį meną, išryškinamas individualizmas.
Taigi, galima teigti, jog Mikalojus Konstantinas ir Sofija Čiurlioniai buvo didžios, ryškios, svarbios Lietuvai asmenybės, reikšmingai prisidėjusios prie kultūros ir tautinio lietuvių atgimimo. Čiurlionių pora savo darbu bei veikla labai daug nusipelnė Lietuvos kultūrai. Siekdama kuo labiau įamžinti šių didžių asmenybių įnašą į mūsų valstybės kultūrą, siūlau pervadinti Vilniuje esantį Petro Cvirkos skverą į Mikalojaus Konstantino ir Sofijos Čiurlionių skverą.
Simboliška ir tai, kad naujai pervadintas skveras taptų artimiausiu keliu nuo Senamiesčio į Nacionalinę koncertų salę „Tautos namai“, kurios pradinę idėją kūrė ir sklypą rinko būtent Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Jonas Basanavičius.