Monika Ošmianskienė. Trys priežastys, kodėl kailių fermoms Lietuvoje ne vieta

Patirti savo kailiu. Iki skausmo pažįstamas posakis kailinių žvėrelių fermų kontekste įgauna makabrišką prasmę. O juk kiekvienas kailių industrijai auginamas gyvūnas tiesiogine žodžio prasme savo kailiu patiria, ką reiškia visą gyvenimą praleisti ankštame narve taip ir nepabandžius bėgioti, medžioti, šokinėti ar maudytis.

Gyvūnų kankinimas ir žudymas dėl kailinių yra tuštybė, kuriai nėra vietos modernioje visuomenėje, todėl Seime įregistravome įstatymo pataisas, kuriomis sieksime uždrausti laikyti, veisti, parduoti ar kitaip perleisti gyvūnus dėl kailių Lietuvoje. Nors tyrimai rodo, kad daugiau kaip 80 proc. visuomenės pritaria mano išsakytai pozicijai, tebėra žmonių – nuo kailių industrijos atstovų iki kailinių mėgėjų, – kurie su tokiu draudimu nesutinka. Visgi akivaizdu, kad visi argumentai yra gyvūnų gerovės pusėje. Kokie jie?

Visų pirma, kailių fermos prieštarauja gyvūnų gerovės tikslams.

Kanadinės audinės, kurių, šių metų duomenimis, Lietuvoje auginama apie 1,66 mln., savo gyvenimą ar, tiksliau, egzistavimą leidžia 0,27 m2 ploto vieliniuose narvuose, kuriuose neturi galimybės pabėgioti ar išsimaudyti. Gamtoje šie gyvūnai įsikuria netoli vandens telkinių, kuriuose praleidžia dalį laiko – tam pritaikyta ir kanadinių audinių fiziologija. Nuo narvų grotų, ant kurių jos praleidžia visą gyvenimą, tarp audinių pirštų esančios vandens gyvūnams būdingos plėvės pradeda plyšinėti.

Audinės gamtoje paprastai gyvena po vieną ir susitinka tik poravimosi metu. Narvuose jos priverstos gyventi tankiai vienos šalia kitų visą gyvenimą. Kitiems dėl kailių veisiamiems žvėreliams – narvuose laikomoms šinšiloms – taip pat neleidžiama išreikšti natūralios elgsenos, tokios kaip šokinėjimas ar „maudymasis“ smėlyje. Tarp kailių fermose auginamų gyvūnų yra pastebimi ir elgsenos sutrikimai, tokie kaip stereotipijos (beprasmiškas ir įkyrus tų pačių veiksmų kartojimas), savęs žalojimas ar kanibalizmas.

Antra, gyvūnų kankinimas dėl tuštybės prieštarauja etikai.

Kiekviena gyvybė yra gamtos stebuklas. Deja, bet taip jau gamtoje sustyguota, jog viena gyvybė turi nutrūkti idant kita galėtų gyvuoti. Ne išimtis yra ir žmogus – esame visavalgiai, tad gyvūnų išnaudojimas mums yra neišvengiamas. Tačiau būdami sąmoningomis ir empatiškomis būtybėmis, privalome minimizuoti gyvūnų išnaudojimą ir patiriamas kančias iki būtinųjų poreikių. Kailių industrija nėra vienas iš jų.

Trečia, kailinių žvėrelių ūkiai kenkia aplinkai ir sveikatai.

Ši pramonė yra tarši kiekvienoje stadijoje: nuo gyvūnų užauginimo iki galutinio produkto pagaminimo. Suomijos žemės ūkio tyrimų centras „MTT Agrifood Research“ apskaičiavo, jog anglies pėdsakas (angl. carbon footprint), paliekamas vieno audinės kailiuko, yra beveik toks pats, kaip vieno Suomijos gyventojo per dieną.

Kailiui apdirbti taip pat naudojamos konservavimo priemonės ir chemikalai, kitaip kailiniai greitai supūtų. Tiriant kailio gaminius, juose aptinkama net formaldehido, kuris yra kancerogeninė ir kvėpavimo takų sutrikimus sukelianti medžiaga. Prancūzijoje dėl reklamos apie kailio ekologiškumą vyko teismas, kurio metu buvo nuspręsta, jog kailio negalima reklamuoti kaip ekologiško, nes tai klaidina. Be to, audinių fermos skleidžia labai intensyvų, nemalonų ir atpažįstamą kvapą, kas kenkia aplink jas įsikūrusių gyventojų gyvenimo kokybei.

Lietuva šiuo metu yra viena iš paskutinių Europos Sąjungos valstybių, iki šiol netaikančių jokių draudimų ar ribojimų kailių industrijai. Kodėl dabar yra tinkamiausias metas tai pakeisti?

Didžioji visuomenės dalis nepritaria gyvūnų auginimui dėl jų kailio. Kailių paklausa nėra svari priežastis auginti ir žudyti gyvūnus, 2019 m. lapkričio mėn. „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis, net 81,7 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad kailinius gyvūnus auginti narvuose ir žudyti dėl jų kailio yra nepriimtina.

Pasaulį ištikusi COVID-19 pandemija ir situacija, kuomet audinės gali užsikrėsti ir platinti SARS-CoV-2 virusą, o fermų aplinka sudaro prielaidas virusui mutuoti, privertė ne vieną ES valstybę imtis drastiškų priemonių, sunaikinant ar iki minimumo sumažinant audinių skaičių. Koronaviruso atvejai buvo nustatyti ir audinėms, laikomoms Lietuvos ūkiuose.

Kadangi kailinių žvėrelių skaičius jau yra sumažintas, yra puikus laikas imtis ir dar vieno žingsnio gyvūnų gerovės link – išvis atsisakyti auginti gyvūnus dėl kailio. Tą jau yra padariusi Estija, šiuo metu įstatymo pataisas priiminėja Latvija. Net didžiausia kailių eksportuotoja Danija informavo, kad yra numačiusi pereinamąjį laikotarpį, po kurio planuojama atsisakyti kailininkystės. Todėl būtent dabar yra labai tinkamas metas žengti ryžtingą žingsnį link visiško kailininkystės atsisakymo ir Lietuvoje.

Gyvūnų veisimas ir žudymas dėl kailio yra neetiškas, žiaurus ir pasmerktas verslas, kurio negalima pateisinti mūsų laikais. Džiaugiuosi, kad drauge su kolegomis parlamentarais pagaliau sutelkėme politinę valią šiam sprendimui Seime. Net neabejoju, kad Laisvės frakcija bus vieninga palaikant įstatymo projektą, o ar užteks politinės valios kitoms frakcijoms – pamatysime jau labai greitai.