Morgana Danielė. Blaivi paauglystė – koks tėvų vaidmuo jos siekiant?

Uždrausti garinimo įrenginius, vykdyti policijos reidus į mokyklas kuprinėms tikrinti, policijai budėti su dronais ir gaudyti garinančius paauglius – susirūpinimas dėl nelegalių medžiagų paplitimo jaunimo gretose verčia griebtis šiaudo. Tačiau atvėsus emocijoms, kaip visgi turėtų atrodyti ilgalaikė ir veiksminga prevencijos politika?

Universalaus recepto šiam iššūkiui nėra, bet kol kas geriausią atsakymą pasauliui pateikia Islandija, jau 30 metų taikanti savąjį prevencijos modelį ir sumažinusi jaunimo alkoholio, tabako ir kitų narkotikų vartojimą nuo maždaug 40 proc. iki vos kelių. Modelio centre – jaunimo užimtumas, laikas su šeima, bendruomenės įsitraukimas, kitaip tariant, prevencijoje dalyvauja visi. Deja, kartais tam galimybės būna ribotos. Dėl to Seime registravau projektą dėl „mamadienių“ ir „tėvadienių“ taikymo iki vaikams sukanka 16 metų.

Per pastaruosius 30 metų, mokslas ir įvairių šalių patirtys sukaupė daug duomenų apie tai, kas prevencijoje visgi veikia ir pasiteisina, o į ką investuoti neverta. Taip į šalį atidėtos gąsdinamosios kampanijos (nes gąsdinanti informacija yra tai, ką smegenys siekia išstumti), obuolio siūlymai vietoj cigaretės, piešinių konkursai ar priklausomų žmonių istorijos vaikams. Stiprios asmenybės ugdymą ir informavimą apie psichiką veikiančių medžiagų keliamą riziką užtikrins gyvenimo įgūdžių pamokos, tačiau sėkminga prevencija apima kur kas daugiau.

Laikas su vaikais ir paauglystėje – būtinas

Lietuvos Darbo kodekse šiuo metu užtikrinamos papildomos laisvos darbo dienos, dar kitaip vadinamos „mamadieniais“ ir „tėvadieniais“. Turintys atžalas iki 12 metų turi galimybę pasinaudoti papildomu laisvadieniu kartą per 3 mėnesius. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, jog tėvų dėmesys ypač svarbus būtent vaikų paauglystės metais.

Vėlyvoji paauglystė yra tas metas, kai vaikai išgyvena daug rimtų pokyčių, sukeliančių stresą ir neužtikrintumo jausmą, o jų asmenybė dar tik formuojasi. Todėl šis laikotarpis yra kritinis, kai tėvai arba išlaiko artimą ryšį su savo atžala, skirdami daug ir kokybiško dėmesio, arba ryšį palaipsniui praranda ir atitolsta. Štai čia ir kyla įvairios rizikos.

Moksliniai duomenys rodo, kad daug mažiau medžiagomis piktnaudžiauja tie paaugliai, kurie išlaiko gerą ryšį su tėvais bei yra užtikrinti, kad iš tėvų sulauks dėmesio ir paramos. Šie paaugliai dažniau leidžia laisvalaikį su šeima ir dalyvauja aktyviame užimtume (būreliuose, bendruomenės veiklose), todėl rečiau atsiduria situacijose, kur su bendraamžiais būtų vieni ir ieškotų rizikingų laiko praleidimo „idėjų“. Tėvų parama ir įsitraukimas į paauglio gyvenimą bendrai sumažina psichiką veikiančių medžiagų vartojimo tikimybę, daro įtaką paauglio pasirinkimams, mažina priklausomybės riziką.

Tai įrodo ir Islandijos pavyzdys.

Kaip Islandija blogąją lyderystę pavertė gerąja

1998 m. Islandijos paaugliai „lyderiavo“ Europoje pagal žalingų medžiagų vartojimą. 2016 m. jie jau buvo šio sąrašo apačioje. Veiksminga ir ilgalaikė prevencijos politika, nukreipta į šeimos stiprinimą, aktyvų laisvalaikį ir bendruomeniškumo skatinimą davė neįtikėtinų rezultatų. Prevencijoje dalyvavo visi – valstybė sugriežtino alkoholio ir tabako prieinamumo politiką (padidino įsigijimo amžių, kėlė akcizus alkoholiui, apribojo įsigijimo vietų skaičių, draudė reklamą), savivaldybės investavo į šeimos ir vaikų aktyvų užimtumą, mokyklos sukūrė tėvų bendruomenes ir skatino tėvų švietimą bei įsitraukimą į paauglių gyvenimą, tėvai įsipareigojo leisti daugiau laiko su savo paaugliais, susipažinti ir bendrauti su jų draugų tėvais, organizuoti bendras sveikatinimo veiklas.

Taigi, veiksminga prevencija yra kur kas daugiau, nei pamokos apie psichiką veikiančių medžiagų žalą. Islandijos modelio principas, akcentuojantis, jog būtent paauglių laiko leidimas su šeima yra vienas pagrindinių faktorių, užtikrintai mažinančių tikimybę pabandyti ir vartoti narkotines medžiagas ar susirgti priklausomybe, yra itin aktualus, kai kalbame ir apie šiandieninius Lietuvos iššūkius.

Teikiamu projektu siekiu ne tik Lietuvoje pradėti aktyviau kalbėti apie tėvų įsitraukimo į paauglio gyvenimą svarbą, bet ir kviečiu veikti visiems kartu. Iš skambučių ir užklausų matau, kad šiandien savivaldybės, mokyklos ir tėvai nori ir siekia spręsti jaunimo rizikingo elgesio problemas, tačiau neturi tam reikiamų žinių ir įrankių. Išrasti prevencijos dviračio nebereikia – reikia taikyti mokslo duomenimis pagrįstus metodus. Tad ir pradėkime taikyti!