Lietuva buvo viena iš paskutiniųjų (bet pasidžiaukime – šįkart ne paskutinė!), 2016 m. pagaliau priėmusi pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Tiesa, įstatymas buvo unikalus – jame nustatytas draudimas naikinti embrionus, tokiu būdu nurodant juos saugoti... amžinai.
Jeigu jūsų šeima jau susilaukė norimo skaičiaus vaikų, jeigu jau perkopėte vidutinį amžių ir vaikų turėti nebeplanuojate, jei mirė jūsų sutuoktinis, jei patys embrionai jau „suseno“ ir atšildžius nebebūtų gyvybingi, jei jūs per tą laiką pati tapote senjore – niekas nesvarbu, šaldykite savo lytines ląsteles ir mokėkite už tai pinigus amžinai, nes valstybė taip liepia.
Toks įstatymas neatitiko nei mokslo įrodymų, nei medikų rekomendacijų, nei porų lūkesčių. Įstatymas netarnavo piliečiams, tačiau kruopščiai saugojo tuometės Seimo daugumos asmeninius religinius ir ideologinius įsitikinimus.
Pagalbinio apvaisinimo paslaugų reguliavimo klausimais Lietuva patenka į kategoriją „PRASTAS“, kartu su Rusija, Moldova, Rumunija. Padaryti turime labai daug – didinti finansuojamą paslaugos ciklų skaičių, plėsti lydinčių paslaugų finansavimą, sudaryti galimybę išsitirti embrioną dėl genetinių ligų bent asmeninėmis lėšomis, plėsti paslaugos gavėjų skaičių, gerinti susijusias psichologinės pagalbos paslaugas, gerinti lytinių ląstelių donorystės sąlygas ir kt. Tačiau visa šita užtruks dar ilgesnį laiką.
Šiandien svarstomas projektas – tai „projektas minimum“, apimantis tik ankstesnių spragų užlopymą. Projektu bus tinkamai sureguliuotas anksčiau neapibrėžtas embrionų šaldymo terminas ir sudaryta galimybė sunkiomis ligomis sergantiems žmonėms išsaugoti savo lytines ląsteles nepriklausomai nuo amžiaus.
Embrionai galės būti šaldomi ne trumpiau kaip 2 metus ir ne ilgiau kaip 10 metų, nebent pati pora norės tą daryti ilgiau. Tokiu būdu norintieji šaldyti embrionus amžinai tokią galimybę ir toliau turės, o norintieji tokios paslaugos atsisakyti, galės tą padaryti Lietuvoje, jiems nebereiks embrionų vežti sunaikinimui į Latviją ar kitas kaimynines Europos Sąjungos valstybes. Taip pat embrionai sunaikinami, kai nebelieka pačios šeimos – ji išsiskiria ar sutuoktiniai miršta.
Turime pagaliau pradėti kurti ne asmeniniais Seimo narių įsitikinimais grįstą, o pragmatišką, racionalią, mokslo įrodymais grįstą politiką. Valstybė nėra visagalė mūsų visos būties valdytoja. Ji tėra institucija, kurios darbas yra sudaryti gaires mums naudotis mokslo ir visuomenės raidos pasiekimais. O toliau jau šeimos pačios priima tinkamiausią sprendimą dėl savo lytinių ląstelių likimo.