Morgana Danielė. Šioje šalyje nėra vietos pagalbos ieškantiems žmonėms

Kas sieja priklausomybės ligomis sergančius asmenis, neįgaliuosius ir beglobius vaikus? Pasirodo, šių savo gyventojų nepageidauja miestiečiai ir miestelėnai. Kitaip tariant, jei jus ar jūsų šeimą ištiko bėda, išeikite kur nors kitur, kur jūsų nematysime.

Lietuvą nepaliauja purtyti visuomenės abejingumo skandalai – vos spėjus pasimiršti, kaip Biržuose neatsirado vietos be tėvų globos likusiems vaikams, o Žiežmariuose nepageidauti neįgalieji, praėjusią savaitę Klaipėdos senamiesčio Bangų gatvės gyventojai sukilo prieš šioje gatvėje planuojamą įsteigti Priklausomybės ligų centro filialą.

Visais panašiais atvejais problema išlieka ta pati – pažeidžiamiausi visuomenės nariai yra matomi kaip raupsuotieji, keliantys grėsmę žmonėms ir aplinkai, pasigirsta visada tie patys, baime ir stereotipais grįsti argumentai apie neva padidėsiančius nusikaltimus, grėsmę vaikams ir aplinkiniams, ar nukrisiančią nekilnojamo turto kainą.

Alternatyvus pasiūlymas visais atvejais būna paprastas – taip, šie žmonės egzistuoja, bet tegul jie bus „kur nors kitur, ne pas mus“. Istorija kartojasi kiekvienoje gyvenvietėje, nes negyvenamų salų Lietuva neturi, o ir integracija į visuomenę bei patogus susisiekimas yra būtini tiek gydymo paslaugomis besinaudojantiems žmonėms, tiek vaikams, tiek neįgaliesiems.

Tačiau vienintelė tikroji grėsmė visai šiais atvejais yra požiūris – sovietiniais laikais suformuota stigma, apie „kitokius“, tuos, į kuriuos vaikams negalima žiūrėti, „nes pats toks būsi“, arba tuos, kuriems „nežinai, kas susišvies, jie neprognozuojami“, ar tuos, kurie „bado švirkštus į citrinas parduotuvėse“. Ir nors paskutinis mitas daugumą labiau prajuokina, nei įtikina, mes vis dar gyvename klaidingų įsitikinimų persekiojamoje visuomenėje su ryškiomis diskriminacijos apraiškomis. Mitus reikia griauti, tačiau veiksmingiausias būdas tą padaryti ir yra mūsų atskirtų žmonių sugrąžinimas į bendruomenes.

Gyventojų baimėse yra ir dalis tiesos – Lietuvoje dar labai mažai kaimynystės ir bendruomeniškumo iniciatyvų, tiek iš gyventojų, tiek iš pačių įstaigų pusės. Nuo pat pradžių neigiamai nusiteikę, paprastai net nesistengiame kurti ryšio ir naudotis jo teikiamais privalumais, todėl gana greitai panirstame į susvetimėjusią, negatyvumo apgobtą ir dėl to dar labiau nemalonią kaimynystę. Šioje naštoje, kasdien matydami tik „nepatogumus“ ir „bjaurumus“, daugelis nugyvena ištisus gyvenimus.

Vakarų valstybės šie ledai atrodo daug labiau pralaužti. Negaliu neprisiminti žemo slenksčio paslaugų centro Prahoje, kurios darbuotojai, pacientai ir aplinkinių namų gyventojai kartu organizuoja futbolo rungtynes. Negaliu neprisiminti nakvynės namų Reikjavike, kuriuose nakvoja narkotikus vartojančios moterys, o kaimynai penktadieniais atneša keptą antį ar pyragus, taip surengdami kassavaitinę šventinę vakarienę nakvynės namų gyventojams. Negaliu neprisiminti Antverpene kaimynų įrengto šiltnamio narkotikus vartojančių žmonių bendruomenės namams, kad būtų žmonėms kur daržoves auginti.

Taip, visa ši jaukuma neatsirado savaime, tikėtina, kad pasitaiko ir nesklandumų bei problemų, tačiau pagrindinis skirtumas – dedamos pastangos būti kartu, padėti vieni kitiems bei naudotis įvairovės teikiamais privalumais.

Taigi, kokie yra Priklausomybės ligų centro filialo jūsų kaimynystėje privalumai? Galite susipažinti ir glaudžiau bendrauti su administracija ir specialistais, organizuoti bendruomenės švietimo iniciatyvas priklausomybės ligų klausimais (jūsų kaimynai neatsisakys pagelbėti), galite drąsiau kreipti pagalbos „pas kaimynus“ tuos, kuriems iki šiol šios įstaigos buvo tolimos, nepažintos ir todėl bauginančios, galite įprasminti save per pagalbą ir iniciatyvas, padedant priklausomiems žmonėms jaustis reikalingiems ir padrąsinant juos sveikti. Galite savo pavyzdžiu griauti stigmą, kovoti su diskriminacija ir vykti tokiais atvejais padėti kitoms bendruomenėms visoje Lietuvoje nugalėti baimes ir išmokti priimti pažeidžiamus žmones.

Lyderystės reikia ir iš politikų – tiek vietos, tiek ir valstybės lygmens. Merai, žinoma, turi išlaikyti stiprų vertybinį stuburą ir skatinti visų panašių įstaigų integraciją ne kur kitur, o būtent miesto erdvėse. Merai turi kurti miestus, kuriuose jaučiasi priimami visi žmonės, ir investuoti į tai laiką, energiją, pinigus.

Seimo nariai turi savo kalbomis ir veiksmais skatinti visų mūsų žmonių lygiateisiškumą ir priėmimą, nes jie atstovauja visus mūsų šalies žmones – priklausomus ir ne, su tėvais ir likusius be jų, sveikus ir neįgalius, heteroseksualius ir homoseksualius, lietuvius, romus ar žydus, moteris, vyrus ar translyčius, teistus ir neteistus, musulmonus, krikščionis ar ateistus. Seimo nariai turi puikiai žinoti, kad visuomenė susideda iš viso šito ir dar daugiau, tai toli gražu nėra vien žmonės „kaip aš pats“. Seimo nariai turi padėti spręsti iškilusias priėmimo problemas ir įveikti su tuo susijusias baimes – priimamais įstatymais, tiesioginių vizitų į bendruomenes metu ir visais komunikacijos kanalais.

Niekas nenori gyventi valstybėje, kurioje susidūrę su problemomis, iškart tampame „nepageidaujamais visuomenės elementais“, kenkiančiais turto kainai. Todėl patys ir dėkime visas pastangas, kad būtų kitaip, pirmiausia – pradėdami nuo savęs.