Kasmet artimoje aplinkoje nužudoma 30 moterų, registruojama 60 tūkst. pranešimų apie patiriamą smurtą. Apklausos rodo, kad ir visa tai tesudaro mažiau nei pusę matomo smurto ledkalnio, nes didesnioji dalis smurto atvejų vis dar lieka neužfiksuota, dėl jų niekur nesikreipiama. Absoliuti dauguma smurto artimoje aplinkoje aukų yra moterys, o smurtautojai – vyrai.
Apsaugos nuo smurto orderis laukia galutinio balsavimo Seime. Įstatymas neabejotinai yra reikalingas ir su tuo sutinka didelė dauguma Seimo narių. Tačiau pripažinti, kad smurtas lyties pagrindu – ypač prieš moterį – yra akis badanti problema, neskubama. Tiksliau, viskas yra veikiau atvirkščiai – svarstant įstatymą, kai kurių Seimo narių pastangomis vis bandoma išimti bet kokias nuorodas į smurto prieš moteris mastą, esą papildomų sąvokų įvedimas „neišspręs esminės problemos“.
Smurtas gali būti fizinis, seksualinis, ekonominis, psichologinis. Lengviausiai visuomenėje atpažįstame būtent fizinę jo formą – jei kolegai, kurio pasisakymai darbe jums nepatinka, smogsite į pilvą, greičiausiai suprasite, kad jūsų poelgis yra nusikalstamas. Tačiau iki 2011 m. smogti į pilvą žmonai ar vaikui buvo „įprastas buitinis konfliktas“, „šeimos reikalas“, kuriam nutikus, pagalba apsiribodavo pareigūnų vizitu ir paskatinimu „susitaikyti“. Tik priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, buvo pripažinta, jog šeimoje vykstantis smurtas nėra jokia normali šeimos gyvenimo dalis, o nusikaltimas.
Ne tik smūgiuoti į moterį ar vaiką ilgą laiką buvo priimtina. Smurto prieš mergaites ir moteris tolerancija yra pasislėpusi po daugybe „tradicinių“ požiūrių, kurie normalizuoja smurtinį elgesį moters atžvilgiu. Paprasčiausias pavyzdys yra „tampo už kasų, nes kibina“, vėliau gyvenime peraugantis į „muša, nes myli“. Yra ir subtilesnių pateisinamų nusikalstamų veikų: žmonos sekimas į darbą ar iš jo, jos laiko, aprangos ar net žvilgsnio kontrolė, nes „juk normalus vyras pavyduliauja“, prievartiniai lytiniai santykiai, nes „vyrui reikia dažniau“ ir „tokia žmonos pareiga“, moters finansų kontrolė, nes „vyras yra šeimos galva“. Smurtas lyties pagrindu nėra smurtas dėl to, kad moteris yra moteris, o todėl, kad susiformavę požiūriai mums sako – naudoti smurtą prieš moterį ar mergaitę yra priimtina, leidžiama, normalu.
Žinoma, lyties pagrindu galima smurtauti ir prieš vyrą, pavyzdžiui, nuosekliai ir ilgai psichologiškai prievartaujant, verčiant daugiau dirbti ir uždirbti, nes „vyras turi išlaikyti savo moterį“. Tačiau atvejų, kai vyras yra smurto lyties pagrindu auka, fiksuojama itin mažai.
Taigi, kodėl įstatyme reikalinga „smurto lyties pagrindu“ sąvoka ir kodėl negalima nesikabinėti prie žodžių? Strateginių dokumentų priėmimas iš tiesų gali radikaliai pakeisti visos problemos suvokimą ir jos sprendimo būdų pasirinkimus.
Spekuliuoti, kad „smurtas yra smurtas“, „nieko nereikia skirstyti“ buvo bandoma ir prieš 2011 m. įsigaliojusį Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, tačiau priėmus teisės aktą, smurto šeimoje atvejų skaičius pradėjo stabiliai augti – 2012 m. policija gavo virš 18 tūkst. pranešimų, 2013 m. – 21 tūkst., 2014 m. – 29 tūkst., o 2015 m. jau virš 38 tūkst. pranešimų.
Smurto lyties pagrindu sąvokos įtraukimas į įstatymą reikš mūsų mąstymo pokytį ir tai, kad pagaliau Lietuvoje pripažįstame moterų bei mergaičių pažeidžiamumą, nebeignoruojame milžiniško smurto prieš moteris masto. Moterų ir mergaičių įgalinimas yra ir vienas iš Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslų, kurių sėkmingiau siekti padėtų „smurto lyties pagrindu“ sąvokos įrašymas į įstatymą, o tada ir į galvas.